Gyvenimas su iltimis

2012-01-20T04:08:00.002+02:00

Mielieji, skubu pranešti, kad kurį laiką galit vėl iš manęs sulaukti kapų tylos, nes keliems mėnesiams skrendu pas savo lestatą į New Orleans ;) Stengsiuos rašyti iš tenais!

Kai aš gimiau... (ir vampyrai)

2012-01-09T00:27:00.002+02:00

Ką tik smagiai nuteikė žinia, koks muzikos kūrinys buvo tophitas 1988-ųjų balandžio 16-ąją (D. Britanijoje): Pet Shop Boys - Heart Beat. O dabar kviečiu pasižiūrėti klipą. Ar tai tik sutapimas? :D Pasitikrinkit savo datą

2012-01-07T01:48:00.003+02:00

Mirties žurnalas

2012-01-07T01:28:00.002+02:00

Linksmas ir netikėtas atradimas - tai žurnalas mirties entuziastams "Death". Pati dar turinio giliai neišnagrinėjus, bet numanau, kad bus smagus skaitalas. Skaitykite.

Paskaita apie vampyrus

2012-01-07T01:27:00.001+02:00

Tai jau kelių metų senumo plakatas, kurį atradau per vėlai, bet vis tiek mane labai nustebino :)

Lestato odekolonas

2012-01-07T01:16:00.000+02:00

Mano vyras nemėgsta stiprių kvapų, bet aš vis tiek tokį jam padovanosiu :) O žmonės tai atrado ebay platybėse

Adamsų šeimynėlės tėvo jubiliejus

2012-01-07T01:13:00.000+02:00

Šiandien Google priminė apie šimtąjį Charleso Addamso jubiliejų. Man rodos, kad šis serialas į mano gyvenimą atėjo anksčiau nei vampyrai, nes jį baisiai mėgo žiūrėti mano tėtis. Dabar tokie vaikystės prisiminimai labai pamalonina, tik gaila, kad tėtis jau anapus, tai negaliu išsiklausinėti, kas jį patraukė. Neveltui esu tėvo dukra :)

Nemirėliui užsukus arbatėlės

2012-01-06T23:03:00.001+02:00

Trys karaliai

2012-01-06T20:51:00.003+02:00

Graffiti

2012-01-02T19:39:00.002+02:00

Žaisliukai

2012-01-02T19:27:00.004+02:00

Paklausk laidotuvių biuro darbuotojos

2012-01-02T19:11:00.001+02:00

Palyginkime "Fright Night"

2012-01-02T17:52:00.003+02:00

Vakar prisėdau ir pažiūrėjau visas "Fright Night" dalis: 1985-ųjų, 1988-ųjų tęsinį ir naują 2011-ųjų perdirbinį.

Iškart šnekėsiu apie visas dalis vienoje krūvoje, nes manau, kad visai smagu pažiūrėti viską, nepaliekant kažko už borto.

Istorijos pagrindinis vampyras - paslaptingai kaimynystėje išdygęs Jery Dandrige. (Labai juokinga, kad filmuose juokiamasi iš per paprastų vampyriškų vardų, kaip šįkart - Jery the Vampire). Vizualiai, žinoma, tai labai patrauklus juodbruvas jaunas vyras. Senojoje versijoje Jery yra labai stilingas, be galo mandagus džentelmenas ir meno gerbėjas. Naujoje versijoje Jery yra tiesiog žavus darbininkiškos dūšios (ir manierų, žinoma) vyrukas. Bet jie abu žavi aplinkinius, kol nepasirodo jų šlykščios marmūzės, vampyriškam reikalui esant (dėl to man visada liūdna, bet devintas dešimtmetis ypatingai pasižymėjo bjauriais blogiukais, o nauja versija tiksliai atkopijavo).

Rodos, šiais laikais mes turime daugiau laisvių nei ankstesnė karta? Bet žiūrint į filmus, kartais atrodo, kad mes susiduriame su griežtesniais reikalavimais nei auksinio Holivudo režisieriai, kai bučinys tegalėjo trukti 3 sekundes. Tik anie laikai turėjo išradingus režisierius, žinojusius kaip tai apeiti, o dabar kūrėjai visiškai paklūsta paranojiškų tėvų valiai, kurie Vakaruose bando drausti bet kokius atviresnius seksualinius vaizdus, jei norima pasiekti didesnę auditoriją. Nors abu filmai skirti paaugliams, bet senesnė versija parodys jums ir nuogų papukų, ir labai akivaizdžiai (bet vis tiek metaforiškai) įvizualins nekaltybės praradimą, ir parodys, kas yra sensualus šokis. Naujoje versijoje mes gauname tiktais karštą bučinį, kuris tikrai neblogas, bet numenksta prieš pirmtaką. Dar paminint vieną detalę, kuri mane suerzino naujojoje versijoje, tai skirtingai afišuojamas paauglių seksualumas. Naujoje dalyje susidaro įspūdis, kad pagrindinio paauglio Charlio (kaimyno vampyro žudiko) mergina Amy yra apsėsta sekso minties. Tuo tarpu senojoje versijoje Amy yra Charlio hormonų audros auka. Na, bet geriausias variantas yra antrojoje "Night Fright" dalyje, kurioje nauja Charlio mergina yra emancipuota studentė, kuriai svarbu kažką gyvenime pasiekti, o ne tik prisigaminti vaikučių ir tapti namų šeimininke.

Žinoma, kaip vampyriškas filmas be profesionalaus vampyrų žudiko. Senojoje versijoje Peter Vincent (kvepia Peter Cushing ir Vincent Price mišiniu) yra "Fright Night" laidos vedėjas (prisiminkim Vampiros laidą). Kaip sakant, senukas yra Christopherio Lee "Drakulų" gerbėjas, nesuprantantis šiuolaikinio jaunimo. Tuo tarpu naujoje versijoje Peter Vincent yra hiperseksualizuotas van helsingas alkoholikas impotentas. Žinoma, labai šiuolaikiška. Bet kaip bebūtų, jie abu sėkmingai prisideda prie Jerio sunaikinimo.

Na, o trumpai apie tęsinį: Charlis - jau studentas ir psichoanalitiko pagalba susitaikė su mintimi, kad vampyrų nėra ir nuotykis su kaimynu tebuvo masinės paranojos reiškinys. Tačiau jo grįžta Jerio kraujo giminaitė, kuri yra nepaprastai gera šokėja. Jos antūražą papildo žavus egzotiškos išvaizdos vampyras ant riedučių, nevykėlis vampyras, greičiau nešantis į vilkolakį bei a la reinfildas, kuris begaudydamas vabzdžius dar ir pasigerėdamas įvardija juos lotyniškais pavadinimais. Gražioji vampyrė pažadina seksualinį potraukį Čarlyje ir belankydama jį naktimis, bando po truputį patraukti tamsiojon pusėn. Žinoma, baigtis juk aiški. Gėris turi nugalėti (tame tarpe nugalėjo ir namų šeimininkė prieš emancipuotą studentės sielą...).
Šiaip man dar patiko, kad senosiose versijose labai svarbus vienas gotikinio žanro išlaikymas: vampyras visad atsikels į senovinį namą ar pilaitę. Naujoje versijoje tai jau nebegalioja.
Ir kilo įdomus klausimas, kodėl šis vampyras mėgsta vaisius kaip koks vaisinis šikšnosparnis?:)

Na, o dabar geriau prieisiu prie vaizdelių.

Nekaltybės scena:

Anksčiau vampyrai mokėjo šokti:

Šiuolaikinis Peter Vincent:
<p>&amp;amp;amp;lt;p&amp;amp;amp;gt;&amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;lt;p&amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;gt;&amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;lt;p&amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;gt;Įvertinimas: na, man patiko, kad šie vampyrai ypatingai seduktyvūs ir dailūs, tik supykdyti pabaisėja. Tad yra visai paprastas vaistas nuo to ;)&amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;lt;/p&amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;gt;&amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;lt;/p&amp;amp;amp;amp;amp;amp;amp;gt;&amp;amp;amp;lt;/p&amp;amp;amp;gt;</p>

Įvertinimas: na, man patiko, kad bent jau normalioje būsenoje šie vampyrai yra dailūs ir seduktyvūs. Aišku, tas pikto alkano vampyro snukis nieko nebesuviliotų...

Fright Night (1985) Online
Fright Night II (1988) Online
Fright Night (2011) Online

Mano Naujieji

2012-01-01T21:47:00.001+02:00

Mano pačios Naujieji neapsiėjo be paranormalybių :)

Su Naujais!

2012-01-01T17:03:00.000+02:00

Nauji Juodojo drakono metai turėtų žadėti dideles iltis ;)))

Hurts - All I Want For Christmas is New Year's Day from Esmeralda Escudero on Vimeo.

Nakties vaiduoklis

2011-12-26T22:52:00.002+02:00

Batpig

2011-12-26T22:51:00.007+02:00

Blood and Bone China 12

2011-12-26T22:51:00.003+02:00

Flamenko pagal laidotuvių maršą

2011-12-26T22:50:00.000+02:00

Menas, kraujas ir kičas

2011-12-26T22:37:00.001+02:00

Kaukolės kaukolės kaukolės

2011-12-26T22:21:00.001+02:00

2011-12-26T22:09:00.002+02:00

Gera pakuotė

2011-12-26T22:03:00.004+02:00

Su šventėmis

2011-12-26T21:57:00.002+02:00

Mielieji, kad ir vėlu, bet vis dar yra laiko pasveikinti su Šv. Kalėdomis, per kurias vyksta stebuklai. Kaip antai mūsų senoliai tikėję, kad užlipus ant aukšto ir pažiūrėjus į Kūčių stalą ar veidrodin pasivaidens karstas - reikš mirtį, o mergelė - vedybas. Tad ta proga linkiu išvysti porą gražių ilčių :)

Eglutė vampyriškai

2011-12-14T21:39:00.002+02:00

Vis svarstau ir svarstau, kaip papuošti eglutę. Juodos, deja, neturiu. Juodų bumbulų irgi neturiu. Bet štai kokia graži mintis papuošti burtoniškai :)

(Vampyriškų) knygų iššūkis

2011-12-14T20:24:00.002+02:00

Mane labai paviliojo šis sumanymas, kaip atsikratyti bent dalele sukauptų knygų. Pas mane knygų krūva tokia didelė, o kol dar esu Lietuvoje, reikia suvalgyti visą savo senatvei sukauptą biblioteką, nes kai jau skrisiu suvisam į Naująjį Orleaną, tai knygos su manim netilps į lėktuvą... Ir savaime suprantama, yra didelė krūva vampyriškų knygų. Tad pagal blogo temą parinkau ir vampyriškas knygas, kurias bandysiu suvalgyti greičiau nei per metus.
Skatinu ir jus greičiau suleisti iltis į savo vampyriškas knygas :)

Mano 12 knygų sąrašas:

1. Matt Haig - The Radleys (2010, Conogate)

2. L. J. Smith - The Vampire Diaries. The Return: Nightfall (2009, Harper Teens)

3. L. J. Smith - The Vampire Diaries. The Return: Shadow Souls (2010, Hodder Children's Books)

4. Richelle Mead - Vampire Academy (2007, Razor Bill)

5. Katie MacAlister - Sex, Lies and Vampires (2005, Hodder)

6. Lee Hunt - The Vampire of New York (2008, A Signet Book)

7. Traci Briery - The Vampire Journals (1993, Zebra Books)

8. Angela Knight - Master of the Night (2004, Berkley Sensation)

9. Tanya Huff - The Blood Books Volume Two (2006, Daw Books)

10. Syrie James - Dracula, My Love (2010, Avon)

11. Anonimas - Knyga be pavadinimo (2008, Alma littera)

12. John Ajvide Lindqvist - Įsileisk mane (2010, Obuolys)

2 alternatyvios knygos:

1. P. C. Cast ir Kristin Cast - Pažymėtoji (2009, Alma littera)
2. Autorių grupė - Šėtoniškos išleistuvės (2010, Alma littera)

Aukštoji laidotuvių mada

2011-12-02T23:36:00.001+02:00

Undertakers On The Catwalk from Robert Rutöd on Vimeo.

Įspūdžiai apie "Twilight" tęsinį "Breaking Dawn" (2011)

2011-12-02T22:19:00.001+02:00

Matau, kad nesu aprašius "Eclipse". Visai nestebina, nes pernai, kai viešėjau Naujajame Orleane, su dviračiu sumasčiau pavažiuoti į "netoli" (pasak amerikiečių, kurie tik su mašinomis važinėja) esantį kino teatrą (kurio dydžiui neprilygsta ir mūsų akropoliai), bet gavosi, kad 15 minučių kelias atsiėjo man 15 km (pirmyn nuo darbo vietos), kibirą vandens, streso dėl siaubingai aršaus eismo ir 10 baksų, kurių buvo gaila po filmo. Dvi valandas sėdėjau sušlapusi baisiai perdėtai kondicionuojamose patalpose, o dar ekrane žiemos vaizdai! Buvo labai apgailėtina. O dar liūdniau buvo važiuoti namo jau ne 15 km, o 30 km :D Kalbant apie filmą, tai buvau labai nusivylus, kinematografiškai buvo skurdžiausias filmas iš iki tolei pastatytų. Kaskart nauji režisieriai, nauja stilistika, ir neįvykdyti pažadai pranokti ankstesnį kūrėją.

Taigi, šiemet premjerą pramiegojau (tiesiogine prasme), bet vakar buvo yomayo dienos, tad pasinaudojau pigesniu šansu. Nustebino, kad darbo dieną į 10.45 val. seansą susirinko daug visai mažučių mokyklinukių. Nepatiko man šis vaizdas. Praleidinėti dėl to pamokas tikrai neverta.

Specialiai prieš premjerą skaičiau knygą, tam kad lengviau būtų lyginti kūrinius. Šįkart knyga buvo bene paraidžiui atkurta ekrane. Tad nežinau, kiek čia gerai, kiek blogai. Kinas paprastai nesiekia kopijuoti knygos. Atsiprašau, geras kinas.

Kalbant apie istoriją, tai jei aš būčiau pati neseniai neištekėjus, tai tikriausiai supykintų mane tos vestuvių "nesąmonės". Žinoma, kaip jaunamartė mane jos visai linksmino. Gal todėl daugeliui paauglių mamoms patinka ši istorija, nes prisimena, kokių tobulų vestuvių jos neturėjo. Realiai, niekas iš mūsų tokių pompastiškų vestuvių ir neturėsim, kaip ir nesirengsime po vienąkart dizainerių rūbais, kuriuos po to aukosime labdarose, nei leisime medaus mėnesius privačiose salose. Nes jei ir yra tokių žmonių, patikėkit, jie neleidžia laiko su tokiais seilėlydžiais.

Žmonių santykiai. Atrodo, kad tik vaikams šis filmas/knygos gali nekliūti, nes kai nesupranti, kaip viskas vyksta realiame pasaulyje (o čia viskas vyksta netgi blogiau, nei realybėje), tai tam tikri absurdiški dalykėliai gali būti ignoruojami. Tas perdėtas vyro (Edvardo) susijaudinimas žmonos atveju (po sekso mėlynės, ai ai), perdėtai juokingas moters (Bellos) susijaudinimas savo kūnu prieš seksą (būtina paskutinę minutę nusiskusti kojas, o kodėl ne gaktą?!) ir t.t. O demoniškai žiaurus nėštumas gali tik atbaidyti milijonus mergaičių būti mamomis. Ai, gal ir neverta toliau tęsti. Filmas dėl to nekaltas, tokie herojai - S. Meyer išmislas. Galiu tik pasakyti, kad mormonai nemoka džiaugtis tokiu dalyku kaip seksas, tad nenuostabu, kad filme tai labiau pavaizduota kaip puritoniškas pasiruošimas prieš darbą, o ir šiaip sekso scenos nebuvimas knygoje ir kaip peršokama iš vienos vietos į kitą šokiruoja. Tikrai įdomu, kaip tas vaisius Bellos pilve išvis galėjo užsimegzti... Ir apskritai, kodėl mirusi sėkla dar gali būti gyva? Ir kodėl miręs kūnas papilnėja, pagražėja po pavertimo vampyru? Kažkokie čia jau ekscesai.

Kas patiko. Visgi šiame filme dirbo geri grafikai, tad pridėjo gerų efektų. Man taip pat labai patiko puikus Edvardo flashbackas į praeitį, kai parodomas "Bride of Frankenstein" seansas 4-uoju dešimtmečiu. Tai buvo gera vieta. Tikiuosi, atsiras greit internete toji iškarpa.

Apskritai apibendrinant, filmas vizualiai žiūrėjosi gan maloniai. Vilkų daugiau parodė, šįkart jie buvo labiau vilkiški nei šuniški, laimei. Muzika kaip visuomet yra gera. Buvo iš ko pasijuokti, buvo dėl ko ir susigraudinti.

Tik galiu pasakyti, kad man tai nėra vampyriškas filmas. S. Meyer panaudojo tik vampyrišką formą, bet nepaliko vampyriško turinio... Panaudojo tam tikrus išorinius bruožus, o visa kita atmesta. Nereikia dabar sakyti, kad S. Meyer išrado naują vampyro tipą. Vampyras visad turi simbolizuoti blogį (socialinį, religinį ar moralinį), o šie vampyrai yra bene geresni už žmones (net pasisako prieš seksą iki vestuvių). Tad jei šią istoriją interpretuotume kaip paprastą meilės istoriją, būtų visiems daug paprasčiau, nei įtraukti ją į vampyriškų istorijų chronologiją.

Žinau, kad fanai labiausiai kažkodėl nemėgsta pirmo filmo, bet aš iki šiolei manau, kad jis buvo geriausiai pastatytas, nes aiškiai visa grupė dirbo daug geriau (o ir aktoriai puikiai suvaidino knyginius mėmes: Bellą ir Edvardą). Ir pagal IMDB pirma dalis įvertinta vos virš 5 balų, o kitos dalys net nesiekia 5.

Beje, labai prajuokino pati filmo pradžia, kuri buvo bene identiška kaip čia:

Ir šiek tiek muzikos iš filmų:

Pliusas už gražią idėją, kokią muziką naudoti vestuvių maršui:

O šiaip buvo geriausia staigmena, kai ant kino bilieto ("Forum Cinemas") pamačiau, kad "Čili Pizza" esu kviečiama paragauti deserto "Vampyro bučinio" už mažesnę kainą :)

Movie Online

Įvertinimas: kaip jau ir anksčiau minėjau, šių vampyrų geriau nelaikyti vampyrais, nes tas perdėtas gerumas, tobulumas neturėtų būti būdingas blogio pusei.

Mieli los muertos

2011-12-02T21:53:00.001+02:00

Keistenybės interjerui

2011-12-01T23:21:00.001+02:00

Pirmiausiai norisi pradėti nuo peomos:

Winnie the Witch lived in a black

house in the forest.

The house was black on the

outside and black on the inside.

The carpets were black.

The bed was black and it had

black sheets and black blankets.

Even the bath was black.

Argi ne svajonių namas? :)

Nauja kaukolių kolekcija

2011-11-30T22:31:00.001+02:00

Kitoks advento kalendorius

2011-11-30T22:10:00.001+02:00

Jau nuo ryt prasideda adventas ir daugelis pradės smaližiauti, atidarinėdami advento kalendorius. Man jie visad patikdavo ir šiaip geras būdas pasimokyti kantrybės. Žinoma, dabar jau kažkaip atrodo per vaikiška pirkti tokį kalendorių, tačiau yra kita alternatyva: helovyniškas kalendorius (kurį, žinoma, atradau per vėlai). Tiesiog atsispausdinkite šiuos šablonus, suklijuokite, paprašykite ko nors kito, kad jums ant lapelių surašytų, kaip galėtumėte pasismaginti/pasmaližiauti (pvz. "Šiandien pasilepink Sacherio tortu tokioj ir tokioj kavinėj"), paslėpkite lapelius už durų ir kasdien laukite staigmenos :)

Dėdės naktį

2011-11-30T22:00:00.001+02:00

Tamsų (piktą?) dėdę naktį teko matyti tik kartą, kai buvau dar vos trejų metukų. Bet jau kažkodėl tada man patiko, kad kažkas mus su mama seka, nors, pamenu, mama baisiai skubėjo išsigandus. Paauglystėje, kai ypač kamavo stipri vampyriška obsesija, specialiai vaikščiodavau tamsiomis pakampėmis, kad sutikčiau savąjį vampyrą. Laimei ir nesutikau. O dabar jau beveik du dešimtmečius vaikštau Kauno Ramybės parku, kuris prieš pusšimtį metų buvo vienos seniausių Kauno kapinių. Kai atsikraustėme į šią vietovę, visi pasakodavo baisias istorijas apie tą kapinių parką ir dar šiandien man mama liepia naktimis neit per jį. O jame, deja, nėra jokių juodų dėdžių (laimei) :)))

Garderobo papildymui

2011-11-30T21:51:00.001+02:00

Ko Kalėdoms prašyti Senelio Šalčio

2011-11-17T01:43:00.001+02:00

Retro betmenas

2011-11-17T01:40:00.001+02:00

Dionisas ir šikšnosparniai

2011-11-17T01:28:00.001+02:00

Graikai, šventę Dionisijas, kurių gaivalingas, visa apimantis, ekstatiškas, šiuolaikiniam žmogui nebepasiekiamas dionisiškas džiaugsmas jau virto mitu, sudėjo keistą ir šiurpią legendą. Dievaitis Dionisas, klajodamas po pasaulį, per didelę šventę užsukęs į vieną miestą. Visose gatvėse ir aikštėse trykšte tryško linksmybės, tik trys to miesto karalaitės nesilinksmino, o dirbo - audė. Karalaitės buvusios be galo darbščios, bet niekada nesilinksminusios, nešventusios, nesidžiaugusios. Tai užrūstino dievus, ir bedžiaugsmės darbštuolės buvo paverstos... šikšnosparniais!

Bellos ir Edvardo lėlės

2011-11-17T01:26:00.001+02:00

Prisipažinsiu, kad tokių lėlių kažkaip nesitikėjau (koks nenuovokumas!).

Kapinaitėse

2011-11-17T01:25:00.001+02:00

2011-11-17T01:24:00.001+02:00

Puota

2011-11-17T01:17:00.001+02:00

Beveik šikšnosparniai iš "Mados infekcijos"

2011-11-17T01:10:00.001+02:00

Kaip žinia, neseniai praūžė "Mados infekcija" (aišku aš ten nebuvau, burnoj nieko neturėjau, seilę pavarvinsiu vėliau). Ir štai latviai "Mareunrol's" pristatė kolekciją su paukščiukais. Labai žavu. Tik mano akys nori matyti šikšnosparnius, įsivėlusius į plaukus ir rūbus. Juk graži vizija :)

Šiek tiek ektoplazmos

2011-11-17T01:04:00.001+02:00

Patobulintas rentgenas

2011-11-17T00:45:00.001+02:00

Kai išsitaškome kraujais

2011-11-17T00:42:00.001+02:00

Kraupūs žvėreliai po kaklu

2011-11-17T00:40:00.001+02:00

Dawn of the Ted

2011-11-17T00:37:00.001+02:00

Vampyrai muzikos klipuose 18

2011-11-15T20:57:00.001+02:00

Seniai pamiršta tema, o tokių klipų dar krūva likus :) Tik šįkart įkelsiu daugiau tokius, kuriuose labiau demonai dominuoja, o ne konkretūs vampyrai.

Psycho Charger - I Eat the Dead

Pain - Zombie Slam

Aliuzija į "Interviu su vampyru"

The Moulettes - Devil of Mine

Janet Jackson ft. Missy Elliot - Son of a Gun

Morcheeba - Even Though

Koks visgi gražus tas kraujo raudonumas...

Brooklyn Bounce - The Real Bass

Šitas klipas, manau, daugelį turėtų nustebinti tokiais vaizdais :D

Vilkolakiai ir "Silva rerum"

2011-11-15T20:37:00.000+02:00

Tikriausiai daliai publikos yra girdėta tokia pavardė kaip Kristina Sabaliauskaitė (menotyrininkė, žurnalistė) ir jos romanai pavadinimu "Silva rerum". Šis romanas neturi nieko bendro su vampyrais, tačiau kolegė puikiai atkuria XVII bei XVIII amžius Lietuvos kunigaikštystėje. Ir štai nebuvo apsieita be tiems laikams būdingų prietarų, kuriuos rašytoja puikiausiai įvedė į romano kontekstą. Pateiksiu ištrauką apie marą iš "Silva rerum II":

Konkursas vampyriškiems kvepalams laimėti

2011-11-15T19:59:00.001+02:00

Na, seniai žinau apie tokius kvepalus, bet dabar parūpo, kaip gi kvepia jie :)

Konkurse sudalyvauti tereikia pafantazuoti, ką darytumėt, jei išaiškėtų, kad jūsų vyrukas - vampyras? Tikriausiai su atsakymu "išprievartaučiau" nelabai laimėtume :D Juk nevalia skatinti nepadorumą internetinėje platybėje ;)))

Daugiau apie konkursą ir šiaip pasilinksminimui: panelių fantazijos.

Mano ilgai lauktas straipsnis apie vampyrus ir vilkolakius Lietuvoje

2011-11-15T19:34:00.001+02:00

Na, jau kai kas teiravosi, kurgi tas išžadėtasis straipsnis. Prisipažinsiu, kad dabar apsikraunu kitokiais darbais, gal ir ne geriausiais, tad galiausiai pristingstu valios ir noro rašyti kažką į šį blogą. Taigi, nukopijuosiu čia galutinę versiją (turiu ilgesnį originalą, bet kam čia bus įdomu skaityt ilgą tekstą), o šiaip tas straipsnis turi ir gražią internetinę bei popierinę versijas.

Nuo XVIII a. išplitus gotikiniam žanrui, žmonių vaizduotę užvaldė vampyrai, vilkolakiai, monstrai, vaiduokliai, antrininkai ir kt. būtybės. Mūsų žurnalistė Živilė sugebėjo atkapstyti šiuos sutvėrimus egzistuojant ir Lietuvoje.

XX a. priešaušry Bramas Stokeris pasauliui davė naują personažą – grafą Drakulą. Šio romano pagrindu 3-iajame dešimtmetyje gimė tyliojo kino šedevras „Nosferatu“. Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, Drakula vis prisikelia kas kelis dešimtmečius: 4-ajame dešimtmetyje pasaulį sužavėjo Bela Lugoši, amžiams įėjęs į žmonių atmintį kaip grafas Drakula. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose Drakula vėl atgimė, pažerdamas pasauliui daug kinematografinių variantų. 9-ajame dešimtmetyje, suaktyvėjus gotų judėjimui, pasaulis vėl ėmė domėtis kraugeriais, o Anne Rice pradėjo vieną garsiausių vampyriškų epopėjų – „Vampyrų kronikas“. Šiandien vampyrai prisikėlė tokiais pavidalais kaip „Saulėlydis“, „Tikras kraujas“, „Vampyrės dienoraštis“ ir kt., o pasaulio universitetuose šiems personažams skiriama vis daugiau dėmesio. Vienas geresnių pavyzdžių – lapkričio pradžioje organizuojama konferencija „Vampyrai: praeities ir ateities mitai“ Londono universitete.

Atrodo, kad vampyrai ir kitos mitinės būtybės Vakarų kultūroje gan gajos, tačiau kaip su lietuviškais variantais? Ar turėjome mes vampyrų bei vilkolakių?

Pagoniškuose mituose, pasakose gausu mitinių būtybių. Dažniausiai mūsų tautosakoje dominuoja velniai, raganos ir dievai, todėl tokios būtybės kaip vilkotakai, kraugeriai ar numirėliai, prisikeliantys iš kapų, yra rečiau sutinkami. Tačiau jų tikrai būta.

Dažnai tokios būtybės tautosakoje atsiranda ne iš paikystės, bet iš siekio suprasti ir paaiškinti anapusinį pasaulį, nugalėti mirties baimę. Siaubo pasakomis, kurių gausu mūsų kultūroje, stengtasi žmogų sudrausminti ir pamokyti, ar tikrai verta kištis į kitus pasaulius, stengtis juos pažinti ir ką tokia išmintis gali gera atnešti.

Nedėkokite už vandenį, vilkolakiu pavirsite

Baltų mituose sutinkame deivę Žvėrūną – miško ponią, kuri mėgdavo lakstyti vilkės pavidalu su savo vilkų arba vilkotakų/vilkotrasų ruja. Vilkotakai – tai žmonės, kurie užėjus ūpui galėdavo pavirsti vilku ir bėgioti miškuose. Tačiau į tikrų vilkų gaują galėdavę patekti tik būnant gūdžiai tamsai, nes tikri vilkai atpažindavo vilkotakus ir juos sudraskydavę. Tikėta, kad vilkotaku galima pavirsti, kai šis pasiūlydavęs paprastam žmogeliui vandens ir sakydavęs „Sveikas“, o žmogelis, atsakydamas „Dėkui“, perimdavęs užkratą. Tikėta, kad vilkotaką apliejus šaltu vandeniu iš pasturgalio arba burnos kyšteldavo uodega. Tad dažnai vilktakai, besimaudydavę pirtyse, nemėgdavo smagintis su jaunimu apsiliejant šaltu vandeniu. Žvėrūna vilkotakais taip pat dažnai paversdavo iš bažnyčios grįžtančią jaunosios palydą. Žvėrūna, nekęsdama vedybinio ir seksualinio gyvenimo, paleisdavo visą „veseliją“ vilkais lakstyti. Vaikai, kurie gimdavo su keistomis žymėmis taip pat buvo laikomi vilkolakiais.

Tikėta, kad Šiaulių rajone Ginkūnuose lankydavęsis vilkolakis, kuris kasdien ateidavęs pas avis ganiusį piemenį ir klausdavęs avių kainos.

Paslaptingosios Šiaulių senosios kapinės

Gan dažnas motyvas mūsų pasakose, kaip numirėlis iš kapų grįžta pas mylimąją, arba numirėliai vejasi naktimis gyvuosius, prašo panešioti juos aplink kapines, gelbėja geraširdžius žmogelius, prašo tekėti jaunų mergelių, o jei šios per daug užsiprašo dovanų, numirėliui išdygsta dantis ir auką sudrasko. Kad įsitikintumėte, kad tokios istorijos iš tikrųjų buvo sekamos senolių, tereikia atsiversti „Siaubo pasakas“ (sud. Rita Repšienė).

Tuo tarpu Šiauliuose, pasak tyrinėtojo Viliaus Purono „Įdomiojoje Šiaulių istorijoje“, miesto kapinės turi daug paslapčių. Sklido legendos, kad tarpukariu naktimis mieste siautėjo zombė Jadvyga, kuri žudydavo Šiaulių gražuoles. Dar ligi šiolei daugelis šiauliečių domisi, kuri iš senųjų kapinių kriptų slepia Jadvygos karstą, bet nieks nesiruošia į tokį nuotykį. O jeigu kas prikels baisiąją zombę naujoms žudynėms?

Tos pačios kapinės turi ir paslaptingą kapą, kurio plokštė pakrypusi. Ir jei tik kas stengiasi ją pakreipti į reikiamą kryptį, plokštė paslaptingai pakrypstą atgal į senąją kryptį.

Šiauliai garsėja taip pat ir savo vampyre Lemperkike arba kitaip vadinama Rygos gatvės pana. Šioji gatvė anksčiau prasidėdavusi nuo senųjų kapinių. Naktį pravažiuojant pro jas, arkliai neramiai prunkšdavo ir stodavosi piestu. O tamsią naktį prie mažųjų vartelių į kapines vežikus visada stabdydavo tamsi moteris, prašydavosi pavėžėti, o sumokėjus stambiu banknotu greitai išnykdavo naktyje. Ryte vežikai rasdavo sudžiūvusį lapą vietoj įduoto banknoto. Ir kai miesto vežėjai sukluso, kilo įtarimų dėl vaiduoklių. Ir buvo prisiminta, kad už kapinių buvo palaidota mergina, nusižudžiusi dėl nelaimingos meilės. Greitai buvo atkastas merginos kapas ir visų nustebimui rastas lavonas buvo kaip gyvas, nepakitęs. Visi suprato, kad ji – vampyrė, todėl pervėrė jos širdį mediniu kuolu, nukirto galvą, kurią padėjo ant kojų, ir pripylė aguonų, kad prisikėlęs lavonas būtų užsiėmęs skaičiuodamas sėklas ir negąsdintų naktimis žmonių. Taip ir ligi šiolei šis kapas tebėra senosiose kapinėse, o iš to kuolo, pervėrusio vampyrės širdį, dabar išaugęs didelis medis.

Vampyrai ir velniai išnyko?

Etnologė Ingrida Šlepavičiūtė, kuri daktaro disertacijoje tyrinėja vampyrus lietuvių mitologijoje, teigia, kad „vampyras yra naujesnių laikų veikėjas. Egzistuoja toks žanras kaip šiurpės ir jos skirtos vaikams gąsdinti, patirti kolektyvinę baimę. Ir vampyras atsiranda tose šiurpėse. Archyvuose teko rasti tik 19 sakmių su vampyrais. Apskritai, mūsų sakmėse dažniau sutinkamas gyvasis numirėlis, tačiau jis nevalgo žmonių, gyvena savo gyvenimą mitiškai nesaugiose vietose. Pasak mokslininkų, vampyras yra atėjęs iš slavų tautosakos. Net toks terminas kaip vampyras nesutinkamas mūsų sakmėse, tačiau vartojami slaviški pavadinimai kaip upiras, upioras, upijoras ir pan. Dažniausiai vampyras sutinkamas naktį prie kapinių, miškuose ir susiradęs pakeleivį, keliauja iki tam tikros vietos. Su tuo pakeleiviu įėjęs į namą susiranda auką, dažniausiai miegančią moterį. Tačiau vampyras visada yra nužudomas: nukertama galva padedama ant kojų, širdis perveriama šermukšniniu kuolu, būna, kad atkasus kapą ir radus nesuirusį kūną, šis užpilamas švęstu vandeniu ir vampyras sudūlėja. Bet dažniausiai tas pakeleivis neilgai išgyvena po vampyro mirties. Susidurti su kitu pasauliu yra pavojinga.“

Kyla klausimas, ar vampyrai galėjo iš tikrųjų egzistuoti, nes jaunoji mokslininkė teigia, kad „sakmių išskirtinis bruožas – kad jos pasakojamos kaip tikras įvykis ir nevalia netikėti žmogaus pasakojimu, nes pasakojantysis tiki, kad sutiko velnią, raganą ar vampyrą. Dažniausiai tokios istorijos yra skirtos ne tik baimei sukelti, bet ir mokyti elgesio taisyklių, negeisti žinoti daugiau nei pridera. Žmonės taip pat labai dažnai negalėdavo tiksliai paaiškinti tam tikrų reiškinių, tad neretai paprasti dalykai, kurie mums šiandien savaime suprantami, žmonėms buvo suvokiami mitiškai. Žmonėms net ir šiais laikais labai svarbu turėti kažką kitokio, svetimo iš kito pasaulio. Tad šiandien raganas, velnius pakeičia robotai, ateiviai ir t. t.“

Tad paklausius išmintingųjų patarimų, naktimis pasisaugokime kapinių, miškų ir bažnyčių, nesisveikinkime su tamsiomis žmogystomis ir nebandykime pavėžėti jų ar palydėti. Nežinia, kas gali nutikti naktimis, kai vėlės, raganos ir vampyrai išeina ieškoti aukų.

Vaižganto diena

2011-11-05T15:30:00.004+02:00

Lapkritis jau ir taip pagoniškai stipriai susijęs su anuo pasauliu, o štai šiandien yra Vaižganto diena. Daugelis populiariuose internetiniuose portaluose šneka kaip apie vaisingumo dievaičio dieną, alaus pilstymą ir tarptautinę vyrų dieną. Tačiau kiek iš mūsų žino, kad šią Ilgių dieną (arba mirusiųjų dieną) Vaižgantas minimas dėl savo sąsajos su mirusiųjų pasauliu? Ši diena skirta Vaižganto apeigoms, nes jis atvyksta su vėlių palyda, kurią reikia pamaitinti sykėmis (linų sėmenų paplotėliais), nes tikima, kad sykės yra velionio peniūkšlas (maistas). Per apeigas aukščiausia mergina pasilipa viena koja ant kėdės ir prašo Vaižganto nepalikti jų nuogų (kad būtų geras linų ir kanapių derlius), o tada papila alaus ir duonos paplotėlių trupinių dievukams ir vėlėms, kad būtų palankiai nusiteikę. Tačiau tai dar ne viskas. Gyvieji kviečiasi iš kapų numirėlius į pirtį nusimaudyti. Troboje parūpina daug kėdžių, marškinių, rankšluosčių. Labai svarbu aprengti vėles, nes vėlgi tai yra Vaižganto, kaip linų dievo, galioje.

Tad šią dieną visai būtų tinkama proga pasigaminti linų sėmenų paplotėlių - vėlių maisto ;)

Ūsuoti vampyrai

2011-11-05T15:01:00.001+02:00

Kaip žinia, lapkritis yra kovos su prostatos vėžiu mėnuo, tad visi kviečiami solidarizuotis ir auginti ūsus, na, o jei neišeina, tai bent jais puoštis. Man labai patinka ūsai, žinoma, ne ant mano lūpų ir gal ne ant mano vyro lūpų, bet patys savaime :D Tad šia solidarumo proga surinkau ūsuotus vampyrus, kurių, deja, nėra labai daug. Žinoma, kas jiems tas prostatos vėžys, mažiausiai turėtų rūpėti žmogiškos nelaimės. Na, nebent gal Annės Rice perdėm žmoniškasis Louis prisiklijuotų ūselius :D Na, o visgi geriausiai žinomas mūsų ūsočius būtų pats Drakula ;)

"Mirties" paroda

2011-10-25T13:03:00.001+03:00

Paulius Arlauskas - neeilinė asmenybė tiek realiame pasaulyje, tiek kūryboje. Galerijoje „Šofar“ (Mėsinių g. 3A/5, Vilnius) pristatoma jo paroda makabrišku pavadinimu „Mirtis“ supažindins žiūrovus su turtingu Pauliaus vaizduotės pasauliu. Tie, kas yra susipažinę su menininko kūryba bei filosofija nenustebs išgirdę šį pavadinimą. Pirmą kartą gyvenime pamačius Pauliaus darbus kyla neįprastas pojūtis. Jo kūrybą sunku priskirti kuriai nors konkrečiai meno krypčiai. Jis tapo portretus, nepaprastus siurrealistinių figūrų kupinus piešinius, dekoruoja namų interjerus, kuria ir groja muziką. Jo darbuose tiek daug įvairių detalių, kad visas iškart įžvelgti nepavyksta. Vieną paveikslą galima studijuoti mėnesių mėnesius. Panašus pojūtis kyla skaitant Šventąjį raštą – iš pirmo karto sunku suprasti potekstę, kiekvieną kartą skaitant pastebima vis daugiau svarbių detalių, atsiranda gilesnis suvokimas.Parodos pavadinimas nėra atsitiktinis impulsas. Autorius skiria itin didelį dėmesį simbolikai. P. Arlausko supratimu mirtis nėra tik gyvenimo pabaiga. Mirtis simbolizuoja pokyčius, perėjimą į kitą būseną, ir naujo gyvenimo pradžią. Pasinerti į meninko pasaulį kviečiami visi neabejingi gyvenimo ir mirties ciklui.
Paroda vyks 2011 spalio 7 – lapkričio 6
Galerijoje „Šofar“
Mėsinių g. 3A/5, Vilniuje
Galerijos darbo valandos:I-V 12-18VI 12-16

"Bad Teacher" ir "Twilight"

2011-10-24T21:45:00.003+03:00

Žiūrėkite nuo antros minutės ;)

Kaip patobulinti seną neįdomų paveikslą

2011-10-24T21:21:00.003+03:00

Vampyriška konferencija

2011-10-24T21:09:00.000+03:00

Ir kas galėjo gyvenime pagalvoti, kad tokia tema kaip vampyrai bus profesionaliai aptarta akademinėje aplinkoje? Londono universitetas lapkričio 2-4 d. rengia konferenciją "Vampires: Myths of the Past and the Future". Įdomiausia dalis, kad joje skaitys paskaitą lietuvaitė Ingrida Šlepavičiūtė tema "Vampires in Lithuanian Mythology: from Traditional Legends until Netlore of Children". Aš iš šios etnologės paėmiau įdomų interviu, kurį su jumis pasidalinsiu kiek vėliau, kai bus jau viešai publikuotas :)

Na, gal kas tuo metu bus Londone, tad būtų tiesiog privalu paklausyti šios konferencijos pranešimų.

Šikšnosparniai šikšnosparniukai

2011-10-24T20:19:00.000+03:00

Mane nuo labai jaunų dienų žavėjo šitie gyvūnėliai, dar buvo toli gražu iki kada išgirdau žodį vampyras. Man kaip mažam vaikui buvo labai sunku ištarti "šikšnosparnis", tad kurį laiką šiuos mielus gyvūnėlius vadindavau skraidančiomis pelytėmis :) Dabar dalinuosi per daug jau susikaupusia "kolekcija", rinktą atsitiktinai šiam blogui.

Halloweeno idėjos namams

2011-10-24T19:51:00.007+03:00

Apie maistą jau esu anksčiau pabėrus iliustruotų patarimų, o šįkart idėjos sukasi apie tai, kaip šia proga papuošti namus. Tikrai galima tai padaryti paprastai, o kartais net ir labai linksmai. Manau, aš kai kurias detales galėčiau turėti ištisus metus. Kad ir tokios monstriškos pagalvėlės ar kaukolinis stalas :)

Patarimas, ką galima nuveikti su modilinu šiai progai.

2011-10-24T19:42:00.001+03:00

Halloween fobijos

2011-10-24T19:19:00.002+03:00

Jei jau kilo klausimas, ką veikti Visų Šventųjų ir Helovyno savaitgalį, yra ir atsakymas – Gyčio Ivanausko teatras ir menų fabrikas „Loftas“ paskutinį spalio šeštadienį, spalio 29 dieną, pristato kvapą gniaužiantį šokio, muzikos ir kostiumų spektaklį „Halloween Fobijos“ ir teminį vakarėlį-pasaką po to.

Vakarėlio tema – fobijos, aprangos kodas – taip pat fobijos. Kiekvienas turi pačių įvairiausių baimių, kurias nugalėti nėra paprasta. Pavyzdžiui, pats vakaro šeimininkas Gytis Ivanauskas paniškai bijo aukščio, tad kartą jis bandė savo baimę įveikti spontaniškai sugalvojęs iššokti su parašiutu. Atsikratyti baimės jam taip ir nepavyko, tačiau aukščio Gytis bijo nebe paniškai. Savo fobiją vakarėlyje choreografas galbūt išreikš apsiaudamas batus-žudikas su itin aukšta pakulne.

Spektaklio kostiumų dizaineris ir scenografas Robertas Kalinkinas be proto bijo minios žmonių. „Na, taip, bijau masinių susibūrimo vietų, triukšmo ir pan.“, – nuleidžia galvą dizaineris R. Kalinkinas, tikėdamasis nugalėti savo fobijas spalio 29 dieną, kai „Loftas“ bus pilnutėlis gerai nusiteikusių žmonių. Spektaklio muziką kuriantis Viktoras Diawara taip pat prisipažino turintis silpnąją vietą, tačiau neišsidavė.

„Lofto“ scenoje Helovyno naktį šoks 30 šokėjų. Juos puoš niūrius Alfredo Hitchcocko filmus primenantys kostiumai. Be to, pirmą kartą menų fabriko erdvėje bus pastatyta speciali scena, su kylančiom ir besileidžiančiom konstrukcijom. Svarbiausią scenos akcentą spektaklio kūrėjai slepia iki šiol, tačiau tikina, kad tokio elemento menų fabrike dar nebuvo.

Gyčio Ivanausko šokėjai, atrinkti specialios viešos atrankos šiam spektakliui metu, „Halloween Fobijos“ šoks apie diskomfortą keliančius dalykus. Kitaip tariant – visos jūsų fobijos kitoje šviesoje, iškeltos į paviršių ir netgi į sceną. O fobijų būna pačių įvairiausių: pavyzdžiui, skopofobija – žvilgsnio baimė, filemafobija – bučinių baimė, gefirofobija – baimė eiti tiltu ir kt. Beje, viena labiausiai paplitusių fobijų –arachnofobija – vorų baimė.

Daug žinomų žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje niekaip negali nugalėti savo keisčiausių baimių. Pavyzdžiui, režisierius Alfredas Hitchcockas be galo bijo kiaušinių (ovofobija); Johnny Deppas ir Danielis Radcliffe’as kovoja su klounų baime; Jennifer Aniston, Cher ir Whoopi Goldberg paniškai bijo skristi lėktuvu (aviafobija); aktorė Christina Ricci prisibijo kambarinių gėlių, o aktorė Nicole Kidman – drugelių.

Suaugusieji dažnai supranta, jog jų baimės yra iracionalios. Vis dėlto jie visada vengia fobinių stimulų. Pavyzdžiui, garsus rusų rašytojas Vladimiras Majakovskis visą gyvenimą kišenėje turėjo gabalą muilo. Jo tėvas, dirbdamas su popieriais, įsidūrė pirštą ir numirė nuo kraujo užkrėtimo. Tai itin paveikė sūnų, ir jis plaudavosi rankas bet kuria pasitaikiusia proga.

Bet kurią fobiją būtina nugalėti, antraip jos gali virsti depresija, šizofrenija, neuroze ar kitaip gyvenimą apsunkinančia našta. Ateik į menų fabriką šį šeštadienį, nugalėk savo baimę, t.y. nevenk fobinių stimulų ir kostiumu ar aksesuaru visiems atskleisk savo silpnąją vietą.

via

Gothbot

2011-10-23T21:47:00.001+03:00

Vampyro pakąstas kryžius

2011-10-20T00:44:00.002+03:00

Kaune Ramybės parke vasarą pertvarkė tremtinių kapų teritoriją: iš žemės iškilo daug bronzinių kryžių. Eidama ir bėgiodama pro juos negaliu nežvilgtelėt į vieną tokį kryžių, kurio aukai, matyt, kažkoks niekšas nacis vampyras atėmė gyvybę :D

Kvietimas į vestuves: "Breaking Dawn"

2011-10-20T00:34:00.002+03:00

Ką čia ir besakius: vis skirtingi kūrėjai - vis skirtingi vaizdai ir įvaizdžiai. Bella tik gražinama (ne pagal knygą), o Edvardas baisinamas (irgi ne pagal knygą). Trečia dalimi buvau nusivylusi, bet neteko aprašyti, nes tuo metu Naujajasis Orleanas per daug mane užimtą laikė. Reiks pareikšti nuomonę kada nors (kaip ir apie milijoną kitų dalykų). Šiaip neskaičiau šios dalies, tad visai įdomu, kokių detalių pabers. Na, bet man, kaip senamadiškai vampomanei, vaikų seksas ir meilės visiškai nieko seksualaus. Sakykit ką norit, bet šalia jaunutės damutės man reikia seno Drakulos :D

Noriu tokių zombiškų šlepečių

2011-10-20T00:24:00.001+03:00

Prieš Vėlines etnologiškai apie lietuviškus laidotuvių ritualus

2011-10-19T23:15:00.006+03:00

Kiekviena kultūra ir kiekviena religija turi savo požiūrį į pomirtinį gyvenimą. Šis požiūris akivaizdžiausiai atsispindi laidojimo apeigose ir papročiuose. Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą. Visa tai padeda nušviesti laidotuvių papročius nuo akmens amžiaus iki pastarųjų laikų.

Senovės lietuvių laidojimo ritualai

Jau nuo gilios senovės žmonės tikėjo, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia. Vėlė gyvena naują gyvenimą. Buvo manoma, kad miręs žmogus išlieka tokio pat amžiaus. Baltai taip pat skyrė geras ir blogas dvasias- gerų žmonių dvasių pavidalai yra balti, o blogų- juodi. Baltai tikėjo, kad vėlės įsikūnija į medžius, paukščius, gyvūnus.

Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų, kur vėlės gyvena po mirties iškeliavusios iš žmogaus kūno: įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.

Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime.

Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais.

Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi.

Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą.

Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Mirusiojo šarvojimas tai yg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą.

Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios.

Gedulo drabužiai – tai šermenų paprotys išlikęs iki mūsų dienų. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi.

Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų:

- Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti.

- Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi.

- Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam.

- Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį.

- Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo engvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti.

Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi.

Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas. Kartu su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių.

Pavyzdžiui, girinių dzūkų kaimuose dar atmenama labai panaši protėvių pagerbimo, bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė, vadinta Dziedais. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir saldzienė iš grikinių miltų. Lyg per šermenis. Prieš sėdant prie stalo kuris nors iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio, tarsi pasižada tęsti kartų darbą - auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.

Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimo nutikimus, nuveiktus darbus. Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius 1909 metais užrašė tokias raudos eilutes, išgirstas Veiverių kapinėse: "O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių..."

Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose. Šie būdavo įrengiami labai sudėtingai, - išskiriami net devyni jų tipai. Seniausieji supilti iš žemių ir apjuosti akmenų vainikais, kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100-ųjų prieš Kristų čia išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki. Nuo tos datos visuotinai įsigalintis deginimo paprotys tęsėsi virš tūkstančio metų. Pilkapius supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo akmenų "namelius", kurių viduje - urnos palaikų pelenams. Pilkapynai būdavo įrengiami toliau nuo gyvenviečių, taigi mirusiųjų pasaulis "nutolo". Nereta, kad jie yra už vandens, - upės ar ežero.

Bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams - varį, alavą, cinką. Taigi kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.

Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10-40 metus po Kristaus, mirusieji vėl laidojami nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios prasmės, tačiau tai dar nėra detaliai ištyrinėta. Dar įdomesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai - į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva į šiaurę. Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų.

Baltai tarp kitų indoeuropietiškos kilties tautų dar išsiskiria palaidojimų su žirgais arba ir vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Štai ir liaudies dainose - žirgelis visada šalia bernelio.

XVII, ir XIX a., žmogui mirštant, būdavo atidaromi langai, trobos aukštinis, kad mirusiojo vėlė ir ją lankančios artimųjų vėlės galėtų laisvai skraidyti. Sunkiai mirštančiajam ištraukdavo pagalvę, jis buvo guldomas ant asloje pataršytų šiaudų, skambinama „laimingos mirties varpeliu“, kad jo garsas išvaikytų piktąsias dvasias ir „rodytų vėlei kelią kitame pasaulyje“. Mirštantysis buvo šlakstomas švęstu vandeniu, jam uždegama graudulinė žvakė. Žemaitijoje mušama į toliau nuo trobos specialiai įtaisytą lentą, duodant žinią kaimynams, kad skubėtų ligonio marinti. Namiškiai ir atskubėję kaimynai kalbėdavo prie mirštančiojo maldas. Tuo metu namuose niekas neturėjo miegoti, o miegančiuosius būtina pažadinti, kad „nenugrimztų į giliausią miegą“. Prie mirštančiojo suklupdydavo vaikus melstis. Buvo manoma, kad jų maldos labiausiai nuvaikančios piktąsias dvasias.

Dar XX a. pradžioje visoje Lietuvoje tikėta, kad visas namų turtas gali „išeiti“ drauge su velioniu — išmirti bitės, kristi gyvuliai, ūkinė sėkmė apleisti jo vaikus. Todėl, mirus šeimos galvai, reikėjo pranešti gyvuliams, bitėms, kad pasikeitė jų šeiminimkas. Gyvuliams pasakydavo žodžiu, bitėms pastuksendavo į avilius ar kilsteldavo juos nuo žemės. Dusmenų apylinkėse užrašytos sudėtingesnės apeigos, kai ant kiekvieno avilio būdavo dedama po stuomenį drobės, kurią vėliau nešdavo prie bažnyčios ir išdalydavo elgetoms. Tą pačią mirusiojo atskyrimo nuo artimųjų ir jo turto apeigų reikšmę turėjo dar XIX a. I p. visoje Lietuvoje žinotos raudos. XIX a. viduryje mirusųjų apraudojimą pakeitė krikščioniškos giesmės. Žemaičiai budėdami prie mirusiojo dar giedodavo Kryžiaus kelio giesmes, vadinamuosius Kalnus arba Kalvarijas. Pietryčių Lietuvoje vos prieš keletą dešimtmečių mirusiųjų apraudojimas buvo įprastas reiškinys. Dar ir šiandien galima išgirsti užuominų, kad Dzūkijoje vis dar pasitaiko mirusiųjų apraudojimo atvejų, nors patys kaimo gyventojai ir vengia apie tai kalbėti.

Tęsiant straipsnio skaitymą apie šiuolaikinius laidojimo papročius.

Makabriškui garderobui

2011-10-19T16:45:00.001+03:00

Vilkolakiškos sienos

2011-10-19T16:30:00.002+03:00

Turite neįdomias vienspalves sienas? Tad kodėl nepripaišius pilnačių, delčių, priešpilnių ir jaunačių?

Artėjant Halloweenui: maistas

2011-10-19T16:27:00.000+03:00

Man tikrai arčiau širdies linksmas ir baugokas Halloweenas (arba kaip lietuvių kalbos komisijos priimtas naujas banalus naujadaras- vaiduoklių šventė) nei niūrios ir širdį geliančios Vėlinės. Tačiau pasidairius po parduotuves, rodos, mūsų nepasieks mažieji džiaugsmai iš Kinijos. Tad beliks tik patiems kažką galvotis. Ir pažeriu krūvą iliustruotų idėjų, kaip nesunkiai galima pasigaminti įdomesnių delikatesų artėjančios šventės proga.

Supernatural Registration Authority

2011-10-19T16:06:00.005+03:00

SRA - tai būdas pasauliui prisipažinti apie jūsų užslėptą tapatybę. Galbūt esate vilkolakis, vampyras ar laumė, bet nedrįstate to atskleisti pasauliui, nes niekas jumis nepatikės? Dabar tai ne bėda - užsiregistravę gausite sertifikatą, įrodantį jūsų tikrąją tapatybę. Aš štai jau metai kaip prisipažinus esanti vampyre. Tereikia atsispausdinti tą lapą ir įsirėminti :D O ir šiaip tai gali tapti gera dovana kokia nors gimtadienio ar helovyno proga :)

Beetlejuiciška fotosesija

2011-10-19T15:59:00.002+03:00

Jei turėčiau žiurkėną

2011-10-13T22:27:00.001+03:00

Kvepalai pagal kraujo grupes

2011-10-13T14:09:00.003+03:00

Asmeniškai tikiu mokslininkais, kurie teigia, kad dietos pagal kraują nėra pagrįstos, o dabar netikiu ir keliais pseudospecialistais, kurie nori įteigti kvapus pagal kraujo grupes. Kažkodėl pirmos trys grupės turėtų būti labiau orientuotos į gamtinius kvapus, o štai ketvirtoji, tarsi pati dirbtiniausia būtų - kvėpėtų didmiesčiu. Man atrodo, kad čia viskas tik smirdėtų. Kažkaip ta globalizacija veikia žmonių protus: norima visus suvienodinti, suklasifikuoti į kelias grupes. Lai toliau bando :)

Suzombėję

2011-10-13T14:08:00.000+03:00

Piktas kilimas

2011-10-13T14:02:00.000+03:00

2011-10-13T14:01:00.000+03:00

Aštrios skrybėlaitės

2011-10-13T13:49:00.003+03:00

Piers Atkinson

2011-10-11T00:10:00.000+03:00

Mirusiojo medis

2011-10-11T00:07:00.003+03:00

Visad svarsčiau, kas mieliau: mylimojo pelenai po kaklu ar medelis, augantis iš mylimojo pelenų?

Aoi Kotsuhiroi

2011-10-11T00:01:00.001+03:00

Aoi Kotsuhiroi

Kauno tekstilės bienalė

2011-10-10T23:55:00.002+03:00

Kol dar tebevyksta Kauno tekstilės bienalė, manau, kiekvienas turėtų pasikultūrinti ir užeiti bent į vieną parodą. Tikrai kiekvienas rastų sau po mėgstamą kūrinį. Kaip matyti, makabriškų detalių netrūksta ;) Programa

Kraujo blyneliai

2011-10-10T23:51:00.003+03:00

Juokauju, bet kai norisi kažko panašaus į kraują ar tiesiog raudono ir mėgstate blynus, tai į masę įmaišykite ne tik varškės, miltų ir kiaušinių, bet ir obuolių ir burokėlių. Ir skonis, ir vaizdas yra nuostabūs :)

Rudeninis drakuliškas puspaltis

2011-10-10T23:44:00.003+03:00

Jau akivaizdžiai šaltis kėsinasi į mūsų kūnus ir sielas, tad laikas dairytis naujų paltų. Ir turiu jums vieną pasiūlymą. Aš pati esu pasisiuvus šį mielą ir labai patogų puspaltį cape prieš keletą metų. Tiesiog tereikia nuneškite tas instrukcijas siuvėjai ir gausit puikų rezultatą. Rekomenduoju pasirinkti šiltą vilnonę medžiagą ir raudoną pamušalą. Vaizdelis bus pritrenkiamas :)

Pere Lachaise gėlės

2011-10-10T23:27:00.005+03:00

Vasarą, atostogaujant prie pat Paryžiaus Pere Lachaise kapinių, teko sutikti prancūzų menininką, kurio fotografijos mane dėl asmeninių pomėgių nustebino. Denis Bernier jautriai fiksavo gėles Pere Lachaise kapinėse. Kapinės yra ne tik vienos gražiausių, bet taip pat ir labai senos, kuriose turi teisę atgulti tik įžymios personos. Ir dažniausiai tokie seni kapai įprastose kapinėse nebegali susilaukti lankytojų, nebent turistų, tačiau būtent užfiksuotos gėlės ir sukėlė man smalsumą. Mane jau vien sužavėjo idėja, kad menininkas išsiruošė nekromaniškai klaidžioti po kapines ir ieškoti savo natures mortes, fiksuoti numirusias tikrąja ta žodžio prasme. Bet ir mintis, kad dar gali kažkas lankyti tuos kelių šimtmečių lavonus? Išties įdomu. Juk paprastai ten žmonės eina raudonu lūpdažiu išbučiuoti ir aprašyti markeriu Oscaro Wilde'o kapo ar pabrūžinti Jimo Morrisono biusto. O pasirodo, kad vis dar yra prijaučiančių seniems numirėliams :)

Beje, kaip tokia tema apsieis be mistikos. Menininko originalai visi išsitrynė. Teliko tik šios kelios nuotraukos, kurios buvo išryškintos.

O aš dar menu, kaip vienas nevykęs mokslininkas vampomanas prieš daugelį metų man aiškino, kad šiose kapinėse yra Drakulos kapas :)))

Mirties ir grožio kolaboracija

2011-10-10T23:24:00.001+03:00

Makabriškasis Mehmet Turgut

2011-10-10T23:19:00.002+03:00

Ir vėl pateikė mums pikantiškų fotosesijų :)

Galimybė laimėti vampyrišką knygą

2011-10-10T22:35:00.003+03:00

Kas skaitote angliškai ir nuoširdžiai galite įrodyti, kad Jūs esate verti šios knygos, tai paprasčiausiai bandykite laimę. Aš, beje, asmeniškai esu laimėjus šiame tinklalapy vieną vampyrišką knygą :) Išsamiau

Blood and Bone China 11

2011-10-06T21:53:00.001+03:00

Anthony Vaccarello

2011-09-28T18:09:00.004+03:00

Jei aš kurčiau filmą apie vampyrus ar valdyčiau tokio filmo spintą, tai aprengčiau savo vampyres naujausia Anthony Vaccarello kolekcija :D

34-ųjų lietuviška reklama

2011-09-24T22:03:00.000+03:00

Linksma skaityti :)

Mary Roach "Negyvėliai"

2011-09-24T01:55:00.003+03:00

"Nuo tų laikų JAV armija galėjo ramiai stoti į mūšį: buvo visiškai aišku, kad jei užpuls karvės, kariai žinos kaip elgtis." 134p.

Turbūt dažnas mūsų yra susidūręs su mirties nežinomybės baime. Kiti nemaloniai pasijunta nuo buvimo kapinėse ar buvimo prie atviro karsto. Visokias su lavonais susijusias baimes ir kitokį diskomfortą galima būtų ilgai ir nuobodžiai vardinti, bet geriau tiesiog paskaityti Mary Roach knygą "Negyvėliai" (STIFF; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-676-9; 304p) ir visų jų jei ne atsikratyti, tai bent jau nuslopinti.

Turint galvoje, kad knyga tikrai apie lavonus, mirtį ir galimybes pasitarnauti po mirties, kurių pasirodo yra tikrai labai daug, o dar ir priduriant, kad silpnų nervų ir lakios vaizduotės žmonėms ši knyga gali vieną kitą nemalonią viziją ir į sapną atnešti - vis vien ryžčiausi ją rekomenduoti, mat knyga gera tikrai visais atžvilgiais. Autorė šmaikštumu išblaško visus slogulius ir šiurpulius ir dargi - be jokios nepagarbos. Tekstas visai nenuobodus, ko būtų galima tikėtis iš tokio informatyvaus kūrinio, pilnas pastabų ir vietoje bei laiku įterptų sąsajų ir minčių.

Nors tekstas pagrinde apie lavonus, bet po šiek tiek informacijos pateikiama apie visą eilę vienaip ar kitaip su tema susijusių dalykų, pavyzdžiui apie balzamavimą, kremavimo taršą, gyvūnų ir žmonių panašumus, balistinės želatinos gamybą, lėktuvų saugumą, sistolinės fazės reikšmę. Paminimos net kelios įdomios istorijos apie įvairius prietarus ir mitus besipinančius apie negyvėlius nuo atmenamų laikų. O kai skaičiau apie Senovės Kinijos mediciną - juokiausi beveik iki ašarų ir gailėjau tų, kuriuos gydė.

Nors imant tokio pobūdžio knygą automatiškai tikiesi sauso, informatyvaus, bet gal ne pačio lengviausio teksto - ši knyga tokia nėra. Tai labiau panašu į pokalbį su žmogumi, kuris supranta, kad tu neprivalai žinoti visų medicininių terminų, bet vis vien gali smalsauti, o tuo pačiu tave gali neraminti tema, todėl pridedama charizmos ir smagaus optimizmo. Ir nors teorinė medicina mane domina, bet net neabejoju, kad knyga būtų patikusi, net jei nesidomėčiau tuo visai.

Na ir galiausiai, aš nebūčiau aš, jei nepastebėčiau vertimo. Šįkart man užkliuvo vos keli dalykėliai, kuriuos išvertė pažodžiui. Bet vertėjai ir redaktoriai kaltę išpirko nestokodami dalintis žiniomis. T.y. karts nuo karto pateikdami specifiškai lietuvišką posakių ar pavadinimų variantą. Kai tokie dalykai nieko neišdarko, o dargi ir prideda vertės - labai džiaugiuosi. Taigi, knygai duosiu turbūt 9/10, nes kažko man visgi pritrūko, nors net negaliu nurodyti ko. Bet duosiu pilną 10 balų rekomendaciją.

Anotacija:

"Mary Roach - juokingiausių JAV mokslo knygų autorė. Jei jums atrodo, kad tai menkas pagyrimas - ar net absurdas - tuomet atsiverskite bet kurį šios knygos puslapį - ir pamatysite klydę. Negyvėliai pasakoja mums, kur po mirties atsiduria kūnai, ką jie gali nuveikti - mūsų dėmesiui pateikiama daugybė pribloškiančių istorijų, kokių mirusiojo kūnas vis dar gali mums papasakoti. O užvis smagiausia, kad šioje knygoje vis dėlto sugalvota, kaip papasakoti apie lavonus linksmai, drauge nė truputį nesumenkinant jų orumo. Tegyvuoja numirėliai!

- Burkhard Bilger, knygos Bukagalvių mulkinimas (Noodling for Flatheads) autorius

Mary Roach straipsniai yra spausdinami tokiuose leidiniuose kaip Salon, Wired, Outside, GQ, Discover, Vogue ir New York Times Magazine; Reader's Digest kas mėnesį pateikia jos skiltį "Mano planeta". Mary Roach gyvena San Franciske.

Ištisus du tūkstančius metų lavonai - vieni - savo valia, kiti - nieko apie tai nenutuokdami - dalyvauja moksliniuose tyrinėjimuose: ir pačiuose drąsiausiuose išbandymuose, ir kvapą užimančiuose šiurpiuose sumanymuose. Ne kas kitas, o jie išbandė pirmąsias Prancūzijos giljotinas, atsakė į klausimą "Ar nukirsta galva, kad ir akimirką, dar spėja suvokti savo būklę?" 1904-aisiais jie padėjo įvertinti naujuosius armijos šautuvus, pasitarnaudami taikiniais. Jie skrido NASA erdvėlaiviais, jie buvo nukryžiuojami Paryžiaus laboratorijose, tiriant Turino drobulės autentiškumą... Kiekvienai naujai chirurginei metodikai išbandyti - nuo širdies persodinimo iki lyties keitimo operacijų - chirurgai pasitelkia lavonus.

Be to, šioje nepakartojama intonacija nuspalvintoje ekskursijoje keliaujame su Mary Roach nuo viduramžių iki devynioliktojo amžiaus po Europos anatomijos laboratorijas ir vaistines, gaminančias preparatus iš žmogaus kūno dalių, užsukame į žmogaus kūno irimo tyrinėjimų bazę Tenesio universitete (kitaip dar vadinamą "Lavonų draustiniu"), plastinės chirurgijos pratybų laboratoriją ir pas laidojimo biuro direktorę Skandinavijoje, turinčią sunkiai įgyvendinamą ateities viziją apie mirusiųjų kompostavimą.

Keistai patrauklus, komiškas, neretai ir šiurpus bei gana išmintingas pasakojimas apie tai, kas vyksta su mūsų kūnais, kai mūsų pačių su jais nebėra.

Via Bibliotekų Žiurkės ir Nosferatai

Vampyriški keiksmai

2011-09-24T01:47:00.002+03:00

Iš Makso Frajaus knygos "Atėjūnas":

Kad jam vampyrai ausis nugraužtų!

Tūkstantį vampyrų jiem vedybinėn lovon! (šitas man ypatingai patinka)

Vampyram jūs gerklėn!

Tuziną vampyrų jam po antklode!

Ačiū Bibliotekų žiurkėms ir nosferatams

Vestuvinis piknikas su zombiu

2011-09-24T01:39:00.003+03:00

Na, mano pačios vestuvės apsiėjo be vampyrų ir zombių, bet šita fotosesija tikrai mane pralinksmino :) Visai nieko prieš būčiau turėti tokių nuotraukų vestuviniame albume.

Pasigamink pats mumiją

2011-09-24T01:20:00.003+03:00

Gal pastaruoju metu apniko vienatvė ir trūksta kompanijos? Visai nesunkiai galima pasigaminti mielą bei lanksčią mumiją ;)

Via

Alvaro Tapia Hidalgo

2011-09-24T01:14:00.002+03:00

Daugiau

Dracula VS Edward

2011-09-23T23:42:00.000+03:00

Šiek tiek animacijos prieš miegą

2011-09-23T23:38:00.004+03:00

The Thing In The Distance from Elliot Cowan on Vimeo.

Paroda "Dark Energy"

2011-09-23T23:24:00.004+03:00

Niujorko Metropolitano muziejuje šiuo metu vyksta tikrai įdomi paroda "Dark Energy" (kur. Navina Haidar). Joje nagrinėjami tamsiųjų jėgų aspektai, kurie buvo pavaizduoti meno kūriniuose. Nors dažniausiai mums tamsiosios jėgos asocijuojasi su negatyvumu, tačiau tai yra dalis pasaulėjautos ir tarkim nekaltas šikšnosparnis, kuris nėra pavojingas, tačiau visuomeniškai plačiai siejamas su tamsybėmis. Išties įdomi paroda, kurioje norėčiau sudalyvauti asmeniškai. Tačiau, laimei, galime pasiklausyti kuratorės įdomios reziumė apie šią parodą.

Natalie Shau

2011-09-20T00:01:00.003+03:00

Flamingai, karuselės, balerinos, juodvarniai, sūpuoklės…Skaitmeninės fototapybos menininkės Natalie Shau darbai kupini simbolių, įtraukia savo detalėmis, „gotišku“ stiliumi ir pasakų motyvais. Natalie kūryba labiau suprantama ir laukiama už Lietuvos ribų, ten ji kuria muzikos grupių albumų viršelius, reklaminius plakatus, rengia parodas, o neseniai dirbo su kinematografais. Lietuvoje ji dar „ne formatas“. Su kultūros apžvalgininke Ieva Rekštyte ji kalbėjosi apie kūrybingus savo metus, Edgarą Alaną Po, Japoniją ir pasakojo, kaip reikia „žiūrėti“ į jos kūrybą.

Kava su IQ_Natalie Shau from Intelligent Media on Vimeo.

Via IQ.lt

Kraujo paveikslai

2011-09-19T22:23:00.003+03:00

Jordan Eagles savo darbus kuria iš tikrų tikriausio kraujo, surenkamo iš gyvulių skerdyklų. Sukūręs savitą techniką, organiniame stikle įamžina kraują tokioje būsenoje, kai jis dar būna šviežias, nesukrešėjęs, sodrios raudonos spalvos. Tokie darbai gali žmones priversti krūptelėti, tiek sustingti prie darbo ilgai akimirkai, apmąstant mirtingumo klausimą.