Dar viena nekroištrauka iš J. Kunčino "Tūlos"

"Juk nepameni, kaip atsidūrei Drugelių kapinėse, kas tave suspardė ir sudaužė kaip žalią obuolį... teisybė, tarsi pro miglą matai... su kažkuo ilgai klampoji per žydinčias vilsvas, kažką vapi, ginčijiesi... ir viskas, nieko daugiau nebepameni, o dabar štai kaip vabalas ropoji į Laidojimo rūmus... net bandai stotis, išvydęs prie durų bičiulį juostaraštį, moji jam, moji... o, pastebėjo! Tyli, kai jis tave prilaikydamas veda asfaltu, grūda į kažkokias duris (dar matai, kaip į veją kratydami pelenus susižiūra plieniniai mundurai), stumteli į tamsą ir sako: palauk, aš tuoj! Tirti tamsoj, nors lauke tokia saulė! – drebi kaip lapas. Grįžta jis, grįžta su pusbuteliu drumsto skysčio, žiodo tave visai kaip tas daktaras su trūkčiojančiu skruostu ir pila į nasrus tvilkinančią smarvę... žino juk ką reikia daryti. Smarvę? Juk tu ničnieko nebeužuodi – nei to kvaišalo, nei lavondėžiais smirdančio bičiulio, su kuriuo kitados – kaip, rodos, seniai! – rudenį vartėtės Antrajame skyriuje. Kolegos! Bet smarvė trinkteli – iš akių varva tokios pat drumstos ašaros, gerklėje sukyla gumulas, kartus kaip ir dera tokiems gumulams, gomurį peršti, bet viskas tuštuojau atslūgsta ... žagteli ir pabandai remtis į sieną – taigi čia karstų sandėlis?! Na ir kas, burba juostarašys, ar tau ne vis tiek? Ramesnės vietelės nerasi niekur, patikėk. Pailsėsi, va butelis, net nežinau, kodėl aš toks geras, na einu, klientai laukia, pyks – juk duoną reikia uždirbti, žinai, du vaikai: Žanas Kristofas ir Frančeska! Koks Česka? – murmi, jis plekšteli tau per vienintelį sveiką žandą: griūk, griūk, pala, aš tau padėsiu... pasilenkęs pataiso karstą ant grindų, kilsteli tave kaip malką ir paguldo ant sakais kvepiančios pagalvėlės, - jau užuodi! Dar užmeta... ne, ne vainiką, bene kokio duobkasio vatinuką – ilsėkis ramybėje! Sobre toda Espana…
Nubudęs ilgai nesuvoki, kur esąs. Tyku, kvepia sakais, nekaršta, šalta. Tik velniškai norisi rūkyti. Netoliese išgirsti vyrišką knarkimą. Ei, šūkteli, kas turit rūkyt? Knarkimas ir plerpimas. Pyst – įsižiebia skaudi elektra, - juostarašys plačiai šypsosi, valo akinių stiklus, aha, šit kur papuolei! Į mirties namus! Keliesi iš pušinio karsto, kimbi į šį kolegos delną – kelkis, Lozoriau! Dar dviejuose karstuose ilsis trys vyrai, anksčiau jų, rodos, nebuvo? Du apsikabinę miega viename, trečiasis, plačiai išsižergęs, iškėlęs kojas ant grindų, guli vienas. Duobkasiai! – niekinamai murmteli juostarašys. – Nuo labo ryto gatavi! Pulkininką užkasė..."