Art nouveau ir šikšnosparniai

Bekeliaudama Amerikoje Filadelfijos meno muziejuje art nouveau sekcijoje netikėtai užtikau šikšnosparnio motyvą. Tai buvo naujas atradimas man, teisingiau reikėtų išsireikšti, kad į galvą atėjo nauja idėja - galbūt tirti tokio reto motyvo kaip šikšnosparnis paplitimą art nouveau dailėje. Ladyhellsing, galbūt tau čia būtų gera idėja rašyti magistrinį iš tokios temos, manau, kad išeitų rimtas darbas.

Taigi, pati dirbu su art nouveau jau trečius metus, bet šikšnosparniai man neskraidė aplink, deja. Šiaip niekad nemaniau, kad šiuo atveju galėčiau savo žiniomis pasidalinti su jumis, mielieji mano vampomanai.

Trumpai pristatant art nouveau - tai buržuazinis meninis judėjimas, prasidėjęs 1880 m. ir tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau sekęs art deco perėmė tam tikras stilistines gaires iš art nouveau, bet art deco jau buvo kičinis menas, atminkime. Maždaug nuo XIX a. II p. Anglijoje prasidėjo Arts & Crafts judėjimas, kai pradėta nostalgiškai žvelgti į viduramžius, pradėjo žmonės statytis pilaites, paplito neostiliai, visur kilo smailūs bokšteliai, žmonės ėmė garbinti rankų darbo namų apyvokos darbus (prisiminkime, kad čia jau laikai, kai pramoninė revoliucija buvo davus gerų rezultatų). Vėliau kyla siekis estetizuoti ir priešinti viduramžių stiliui, siekta naujovių - pramonė dar labiau išsivysto, kyla Eifelio bokštas, statomi pirmieji dangoraižiai (septynių aukštų, reikia nepamiršti), atsiranda spalvota spauda, knygos greitai spausdinamos, nauji išradimai. Aristokratai jau simbolizuoja seną pasaulį, o buržua - naująjį. O kadangi tuometiniai buržua - sumiestėję kaimiečiai, jie neturėjo kažkokio kultūrinio pagrindo, kaip kad senos aristokratų šeimos, tad jiems reikėjo alternatyvos. Šitaip buvo puikiai paruošta dirva art nouveau stiliui.
Ir šis stilius nepaprastai kitoks. Prieš tai vyravę stiliai buvo labiau maskulinizuoti, tarkim ampyras aiškiai pasireiškė militaristine maniera ir t.t. O art nouveau buvo ypatingai moteriškas stilius. Visur raibuliavo minkštos moterų formos - besidraikančios garbanos, S silueto figūros, krūtys, besistiebiančios į viršų ir t.t. Tačiau tuo pačiu šis stilius nebuvo toks palankus moterims iš pirmo žvilgsnio, kadangi moters atvaizdas eilinį kartą buvo stipriai subordinuotas vyriškajai rinkai patenkinti. Tuo pačiu metu net atsiranda moters kaip automobilio, kuris valdomas vyro, įvaizdis. Bet iš kitos pusės žiūrint, tuo pačiu metu sutapo moterų sufražistiniai judėjimai. Tad negalima sakyti, kad art nouveau išnaudojo moteris, ne, jokiu būdu, bet tuo pačiu laisvino jas: keitėsi apranga - išmesti lauk deformuojantys kūną korsetai ir t.t. Tad neatsitiktinai paminint "Drakulą", reikia nepamiršti, kad Bramas Stokeris rašė šį romaną art nouveau apsuptyje. Tad neatsitiktinai sužaidžia ir pati epocha: Mina - Naujosios moters atstovė, Liusė - gašlioji būtybė, Drakula - pavojingas aristokratas iš senojo pasaulio, Harkeris, Van Helsingas ir kiti - naujo pasaulio, mokslo, buržua atstovai. Ir kas nugali? Čia, manau, jau nebereikia tęsti. (Ir labai dažnai ekranizacijose naudojami ne tos epochos kostiumai).

Taigi, einant prie tikrosios šio pranešimo esmės, moters motyvas art nouveau buvo bene dažniausias. Šiam stiliui būdingas groteskiškų vaizdų dominavimas, kiekvienas kraštas sėmėsi idėjų iš savo praeities, pasakų, liaudies motyvų ir t.t. Labai dažnas dalykas, kad moteris, kuri savyje talpino gašlumo, aistrų, mirties, fatališkumo ir t.t. prasmes, buvo deformuojama: jungiama su drugelių, laumžirgių, kitų vabzdžių, mitinių būtybių kūnais. Rezultate gaudavosi estetiškas, bet iki tolei neregėtas ir kartu kraupokas vaizdas. Taigi, Liusė yra būtent šios moters įvaizdis. Lietuvių art nouveau (kuriam buvo sunkios sąlygos reikštis dėl susiklosčiusios politinės santvarkos - jokių turtuolių nebūta) pasitaikydavo pelėdos, varno motyvai - tie vieni iš tų, kurie neša negatyvią prasmę. Šie gyviai - mirties, nelaimės, nakties įvaizdžiai. Tad šikšnosparnis lygiai taip pat būtų siejamas su šiomis prasmėmis. Stilistiniu požiūriu šikšnosparnio sparnai idealiai pritiko savo plastiškumu. O jungiant šį gyvį su moterimi, vėl gaunamas fatališkos pavojingos moters įvaizdis. Ir nereikia manyti, kad čia kažkas baisaus - vyrai fantazavo apie tokias būtybes. Tuo laikotarpiu tai žadino visiems jusles. Neatsitiktinai ir vampyrai bei kitos literatūrinės būtybės užvaldė žmonių protus. Darvinizmo idėjos sušvelnino seksualumo reikalus radikalioje Viktorijos epochoje su savo teiginiu, kad vyksta natūrali atranka, vadinasi, seksualios moters įvaizdis patapo visuotinai legitimuotas.

Taigi, galbūt žiūrėdami į tokius populiarius menininkų, kaip A. Mucha, A. Gaudi ar G. Klimto, darbus, prisiminsite ir mano mažą paskaitėlę :) O po tekstu puikus įrodymas, kad visgi ne tiek jau ir mažai pasitaikydavo šikšnosparnių tuo laikotarpiu.