2011 m. vasario 8 d., antradienis

Karstiniai reiškiniai

Sako – angliarūgštė tirpdo minkštąsias uolienas,
jos nuteka požemio upėmis, laša nuo stalaktitų,
augina stalagmitus, užutekiuose
susigrūda mažais karsteliais lyg džonkos,
regimos iš lėktuvo,
o tuose karsteliuose – tik pakelk dangtį –
išvysi savo dienas,
savo minčių pavidalus tarsi įkapes
iš kiek baltesnio rūko, plona plėvele
gulančias ant ankstesnių iliuzijų.

O upių žiotyse!..
Kaip didingai jie išlinguotų i jūrą,
sutiktų pirmąją bangą...

Ir mano meilės miega tenai užmerktom akim,
su vos matomom šypsenom lūpų kampučiuose,
atsispindinčiom
ribančiuose paviršiuose...

Ir mano eilės miega
spaustuvės dažų futliaruose...
Laiko rūgštys išėdė minkštąsias uolienas
iš sąmonės monolito –
karstai vingiuoja, šakojasi it labirintas
po tvirtą kadaise masyvą,
ištirpę akmenys ašarom
laša iš tavo akių, rieda skruostais, palikdamos
šermenų plėveles ir tuštumas
guldyti pasauliui
mirties valandą,
pradėti naujam gyvenimui,
sustatyti dekoracijas ir pakelti
naujo spektaklio uždangai,
arba įrengti kontorai ir imti plėtoti verslą,
arba tiesiog įgriūti
namui, giraitei, greitkeliui
ar upokšniui.
Ir tada išlinguoti upėmis linkui žiočių
iš lėto, kiek iškilmingai ar net pompastiškai –
karste po eilėraštį ar medalį,
ar šiaip kokį smulkų fetišą –
galvojant: kad tik neapvirtus
ties pirmąja banga.

2009 06

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Blog Widget by LinkWithin