Vestuvės ir mirtis

Kaip žinia, pas mus merginos teka, nuteka - taip tampa nuotakomis. Bet ar dažnai susimąstote, ką šis žodis reiškia? Mane asmeniškai erzindavo tai, kad moteris negali paprašyti vyro tekėti, tačiau prašytis būt imamai, irgi skamba visai nepadoriai. O visgi neseniai teko netyčia atrasti tokią tiesą, kurią trumpai jums reziumuosiu (plačiau apie tai rašė Daiva Astramskaitė "Vestimentarinis kodas lietuvių mitologijoje. Linai ir lėmimai")

Lietuvių mitologijoje (beje, kaip ir airių) požeminis pasaulis tūno vandenyje. Net semiotiškai žvelgiant į žuvies vardą, šis atitinka visas mūsų mitinio mąstymo taisykles: žuvis žuvusi, kuri gyvena mirusiųjų pasaulyje - vandenyje.

Vandenyje gyvena įvairios dievybės, tame tarpe ir vaikų močia, maumai (kurie gąsdina vaikučius ar net įtraukia į vandenį - dėl to dažnas lietuvis turi pasąmoningą vandens baimę, įskaitant mane) bei mirusiųjų ir užgimstančiųjų sielos.

Tad merginai vestuvės yra simbolinė mirtis. Nuotaka nuteka į vandenis, mirties karalystę, iš kurios pasiima kūdikį, atiduotą vaikų močios, ir atneša į gyvųjų pasaulį. Nelengva užduotis, o kaip žinia, juk ne viena moteriškė mirdavo gimdydamos. Tad neveltui ir pačios tuoktuvės būdavo atgrasios daugeliui merginų. O kodėl vyrai pas mus neteka, irgi aišku (o visgi gaila). O kadangi man tekėjimas visad būdavo susijęs su saulės tekėjimu, tai pasirodo, kad saulė irgi teka į mareles. Mums belieka tik nutekėti. Vis tiek skamba liūdnai.

O kadangi pati neseniai žengiau šios simbolinės mirties keliu, tai pasidalinsiu visokiausiomis idėjomis, kurių prisigaudžiau beieškodama savai šventei. Gal kas sumastys kelti vestuveshelovyno metu ;)