Kiekviena kultūra ir kiekviena religija turi savo požiūrį į pomirtinį gyvenimą. Šis požiūris akivaizdžiausiai atsispindi laidojimo apeigose ir papročiuose. Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą. Visa tai padeda nušviesti laidotuvių papročius nuo akmens amžiaus iki pastarųjų laikų.
Senovės lietuvių laidojimo ritualai
Jau nuo gilios senovės žmonės tikėjo, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia. Vėlė gyvena naują gyvenimą. Buvo manoma, kad miręs žmogus išlieka tokio pat amžiaus. Baltai taip pat skyrė geras ir blogas dvasias- gerų žmonių dvasių pavidalai yra balti, o blogų- juodi. Baltai tikėjo, kad vėlės įsikūnija į medžius, paukščius, gyvūnus.
Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų, kur vėlės gyvena po mirties iškeliavusios iš žmogaus kūno: įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.
Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime.
Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais.
Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi.
Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą.
Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Mirusiojo šarvojimas tai yg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą.
Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios.
Gedulo drabužiai – tai šermenų paprotys išlikęs iki mūsų dienų. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi.
Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų:
- Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti.
- Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi.
- Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam.
- Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį.
- Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo engvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti.
Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi.
Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas. Kartu su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių.
Pavyzdžiui, girinių dzūkų kaimuose dar atmenama labai panaši protėvių pagerbimo, bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė, vadinta Dziedais. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir saldzienė iš grikinių miltų. Lyg per šermenis. Prieš sėdant prie stalo kuris nors iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio, tarsi pasižada tęsti kartų darbą - auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.
Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimo nutikimus, nuveiktus darbus. Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius 1909 metais užrašė tokias raudos eilutes, išgirstas Veiverių kapinėse: "O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių..."
Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose. Šie būdavo įrengiami labai sudėtingai, - išskiriami net devyni jų tipai. Seniausieji supilti iš žemių ir apjuosti akmenų vainikais, kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100-ųjų prieš Kristų čia išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki. Nuo tos datos visuotinai įsigalintis deginimo paprotys tęsėsi virš tūkstančio metų. Pilkapius supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo akmenų "namelius", kurių viduje - urnos palaikų pelenams. Pilkapynai būdavo įrengiami toliau nuo gyvenviečių, taigi mirusiųjų pasaulis "nutolo". Nereta, kad jie yra už vandens, - upės ar ežero.
Bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams - varį, alavą, cinką. Taigi kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.
Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10-40 metus po Kristaus, mirusieji vėl laidojami nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios prasmės, tačiau tai dar nėra detaliai ištyrinėta. Dar įdomesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai - į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva į šiaurę. Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų.
Baltai tarp kitų indoeuropietiškos kilties tautų dar išsiskiria palaidojimų su žirgais arba ir vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Štai ir liaudies dainose - žirgelis visada šalia bernelio.
XVII, ir XIX a., žmogui mirštant, būdavo atidaromi langai, trobos aukštinis, kad mirusiojo vėlė ir ją lankančios artimųjų vėlės galėtų laisvai skraidyti. Sunkiai mirštančiajam ištraukdavo pagalvę, jis buvo guldomas ant asloje pataršytų šiaudų, skambinama „laimingos mirties varpeliu“, kad jo garsas išvaikytų piktąsias dvasias ir „rodytų vėlei kelią kitame pasaulyje“. Mirštantysis buvo šlakstomas švęstu vandeniu, jam uždegama graudulinė žvakė. Žemaitijoje mušama į toliau nuo trobos specialiai įtaisytą lentą, duodant žinią kaimynams, kad skubėtų ligonio marinti. Namiškiai ir atskubėję kaimynai kalbėdavo prie mirštančiojo maldas. Tuo metu namuose niekas neturėjo miegoti, o miegančiuosius būtina pažadinti, kad „nenugrimztų į giliausią miegą“. Prie mirštančiojo suklupdydavo vaikus melstis. Buvo manoma, kad jų maldos labiausiai nuvaikančios piktąsias dvasias.
Dar XX a. pradžioje visoje Lietuvoje tikėta, kad visas namų turtas gali „išeiti“ drauge su velioniu — išmirti bitės, kristi gyvuliai, ūkinė sėkmė apleisti jo vaikus. Todėl, mirus šeimos galvai, reikėjo pranešti gyvuliams, bitėms, kad pasikeitė jų šeiminimkas. Gyvuliams pasakydavo žodžiu, bitėms pastuksendavo į avilius ar kilsteldavo juos nuo žemės. Dusmenų apylinkėse užrašytos sudėtingesnės apeigos, kai ant kiekvieno avilio būdavo dedama po stuomenį drobės, kurią vėliau nešdavo prie bažnyčios ir išdalydavo elgetoms. Tą pačią mirusiojo atskyrimo nuo artimųjų ir jo turto apeigų reikšmę turėjo dar XIX a. I p. visoje Lietuvoje žinotos raudos. XIX a. viduryje mirusųjų apraudojimą pakeitė krikščioniškos giesmės. Žemaičiai budėdami prie mirusiojo dar giedodavo Kryžiaus kelio giesmes, vadinamuosius Kalnus arba Kalvarijas. Pietryčių Lietuvoje vos prieš keletą dešimtmečių mirusiųjų apraudojimas buvo įprastas reiškinys. Dar ir šiandien galima išgirsti užuominų, kad Dzūkijoje vis dar pasitaiko mirusiųjų apraudojimo atvejų, nors patys kaimo gyventojai ir vengia apie tai kalbėti.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą