Tamsų (piktą?) dėdę naktį teko matyti tik kartą, kai buvau dar vos trejų metukų. Bet jau kažkodėl tada man patiko, kad kažkas mus su mama seka, nors, pamenu, mama baisiai skubėjo išsigandus. Paauglystėje, kai ypač kamavo stipri vampyriška obsesija, specialiai vaikščiodavau tamsiomis pakampėmis, kad sutikčiau savąjį vampyrą. Laimei ir nesutikau. O dabar jau beveik du dešimtmečius vaikštau Kauno Ramybės parku, kuris prieš pusšimtį metų buvo vienos seniausių Kauno kapinių. Kai atsikraustėme į šią vietovę, visi pasakodavo baisias istorijas apie tą kapinių parką ir dar šiandien man mama liepia naktimis neit per jį. O jame, deja, nėra jokių juodų dėdžių (laimei) :)))
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą