Pastaruoju metu daug mano mylimų dizainerių iškeliavo į dausas. Ir tik šiandien sužinojau, kad š. m. sausio 21 d. mirė Eiko Ishioka, kuri didžiausią pripažinimą gavo po Francio Fordo Coppolos "Drakulos" (1992). Manau, tikriausiai nėra nė vieno vampomano, kuris nebūtų matęs šio fantastiško filmo. Režisierius siekė kostiumais sugroti visą filmą, norėjo, kad kostiumai taptų pačia scenografija, o visa kita būtų papildoma šviesomis, net daugiausiai finansų skyrė E. Ishiokos idėjoms. O ji kiekvienam herojui sukūrė atitinkamus kostiumus bei nustebino kokybiška kiekybe. Drakulai, kaip tūkstantveidžiui blogiui, buvo parinkta visa įvairovė kostiumų. Liusė turėjo gyvatės, driežo elementų, kurie turėjo atskleisti jos sensualumą per šių gyvių judesį. Mina tuo tarpu simbolizavo kuklumą, tad ir jos kostiumai atitinkamai buvo victorian. O Reinfildas savo tramdomaisiais marškiniais labai gerai įvaizdino naruotą vabzdžio kūną. Ką ir daugiau bepridurti, E. Ishioka norėjo sugriauti stereotipinį Drakulos įvaizdį ir tuo pačiu metu sukūrė naują stereotipą, kurį tiek daug kas kopijuoja bei parodijuoja.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą