Anne Rice "The Wolf Gift"

Kai pernai metais viešėjau Naujajame Orleane, kaip tik tuo metu išėjo naujausia Annės Rice knyga "The Wolf Gift". Nusprendžiau pasinaudoti vietinės bibliotekos paslaugomis ir gavau šią knygą skurdžioms penkioms dienoms (negaliu patikėti, kad amerikiečiai yra tokie greiti skaitovai). Aš dar ją kaip tik buvau pasigriebus visai prieš išvykimą Lietuvon, tad teko greitomis ją suryti. Kai seniai seniai skaičiau "Vampyrų kroniką", skaitydama paskutiniąją dalį "Blood Canticle" sužinojau (pavėluotai), kad Anne meta vampyrus. Pamenu, kaip gedėjau ir prižadėjau, kad neskaitysiu jos Jėzaus istorijų (dabar mąstau kiek kitaip, žinoma), tačiau ji pati aiškiai negali pabėgti nuo savo antgamtinių būtybių. Tad kaip su drauge juokėmės, Anne lėtai bando grįžti prie vampyrų, stebėdama pasaulio susidomėjimą jais, ir todėl pakišo mums ne ką kitą, o vilkolakius.

Kai tik pradėjau šią knygą skaityti, iškart kilo noras bandyti ją versti, bet greit ta mintis mirė (o, gaila), nes Anne šioje knygoje naudoja daug vietinio pietietiško jumoro, kurį galima suprasti tik pasisukiojus čia, o ką kalbėti apie jos akivaizdų žavėjimąsi meninėmis subtilybėmis: ji gali aprašinėti seno namo architektūrinius šedevrus ištisus puslapius, bet kad juos suprasti tinkamai, vėlei reikia tinkamo žodyno. Tad tokia situacija ir pagimdė mano norą versti, bet nepasitikėjimas ir nežinojimas, kur kreiptis dėl tokios idėjos, galiausiai palaidojo tą mintį.

Na, o istorija vyksta Annės mylimajame San Franciske (kur ji leido savo geriausias jaunystės dienas). Pagrindinis veikėjas yra gražuoliukas "Sunshine Boy" Reubenas, kuris dirba žurnalistu, yra iš turtuolių šeimos ir ketina nusipirkti paslaptingą pastatą užmiestyje. Žinoma, tas paslaptingas namas yra gotikinių istorijų klišė: tenais slypi paslaptys, nuvedančios iki vilkolakiško užkeikimo, mirčių ar net karšto sekso. Viskas viename.
Netikėtai Reubenui tapus vilkolakiu, jis bando tai priimti kaip teigiamą dalyką/dovaną, o ne prakeiksmą. Jis geba girdėti nelaimėlių pagalbos šauksmus ir, kaip tipiška amerikietiškame folklore, tampa vilkolakiu - superherojumi, gelbstinčiu nekaltas aukas nuo blogio. Visuomenė sutrinka, atrodo, visgi negali tikėti tais supermenais, o ypač kažkokiais gauruotais ir su grėsmingu snukiu. O dar sudėtingiau viską nuaiškinti motinai gydytojai, kuri iš Paryžiaus išsikviečia rusų porelę, kurie turį patirties su tokiais keistais ligų reiškiniais (vieno tų daktaro vardas Jaska, tai negalėjau nesijuokti).

Paslaptingasis namas tampa prieglobsčiu su savo įspūdingų ir milžiniškų sekvojų mišku. O dar ten gyvenanti keista atsiskyrėlė, kuri iškart pamilsta tą gyvulį ir nuo pat pradžių nesidrovėdama gali su juo gultis į guolį. Tikrai buvo keista įsivaizduoti seksą su vilkolakiu. Ir preferavimą tai daryti su vilkolakiu. Įsivaizduokite, jums užeina noras pasimylėti ir liepiat savo vyrui dabar virsti dėl to į vilkolakį :D Et, ta Anne pasiilgus savo vyro, aš manau...
Man labiausiai patiko paslaptingasis namo buvęs šeimininkas ir jo draugija. Pasirodo, jie yra vilkolakiai, seni kaip žemė, o vienas net iš primatų laikų atėjęs. Visi pasivadinę save tokiais vardais, kurie aiškiai nurodo į tikrus ir egzistuojančius vilkolakius literatūroje (Anne namų darbus atliko). Ir šiaip visa ta genezė, kaip atsirado vilkolakiai yra super gerai sumąstyta. Anne neturi bėdų guliai fantazuodama ir filosofiškai perteikdama mitus, tarsi jie iš tikrųjų būtų mums gerai žinomi.

Tik vėlei kliuvo Annės stilistinis minusas: ji labai išsiplečia, gražiai nueina į detales, o pabaigą sumala šviesos greičiu ir labai būna pikta, kad įvadas buvo toks ilgas ir lėtas, o pabaiga pernelyg greita ir netikėtai (ne)užbaigta. Bet kadangi šiandien sužinojau, kad greit išeis antra dalis, tad tokia pabaiga be pabaigos pateisinama. Tad kai vėl greit važiuosiu į Naująjį Orleaną, teks griebti tęsinį ir skaityti :) Tik gaila, kad vietiniai kritikai aiškina, kad šiai knygai nėra ateities kine, nes pernelyg lėtas veiksmas, o man atrodo, kad tai kaip tik būtų labai kokybiškas filmas...