2013 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Keli eilėraščiai ir mirtis

On earth

Ressurection of the little apple tree outside
My window, leaf -
light of late
in the April
called her eyes, forget
forget -
but how
How does one go
about dying?
Who on earth
is going to teach me -
The world
is filled with people
who have never died


Slip

The black balloon
tied to her wrist again, thin hand
floating
an inch above the white
white sheet

The body
a word to be said
into death, one
word
which no one else knows
completely her own -

Night just the shadow of her hell


Excerpt from "Childhood's appointment"

The closer I get to death, the more I love the earth, the thought
introduced itself as I sat shivering on my old park bench before
the dusk fog; as it is, I suppose, to every human being
who has ever lived
past forty.

Franz Wright (1953)

2013 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

Drakula myli libanietišką maistą

Ši reklama labai dažnai mane persekioja Naujajame Orleane ir ją ką tik pamatė mano vyras ir sako: "O, būtinai įdėk šitą reklamą į savo blogą" :D Žmogus labiau rūpinasi nei aš XD

2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

The Lady and Her Monsters: A Tale of Dissections, Real-Life Dr. Frankensteins, and the Creation of Mary Shelley's Masterpiece - Rosseane Montillo


Pavadinimas labai gremėzdiškas, bet visiškai atitinka senų laikų milžiniškus aparatus, kuriais moklsininkai bandė atrasti gyvybės ir sielos paslaptį.

Knyga yra tikras istorinių šaltinių saldainiukas, kuris nupasakoja, kaip Mary Shelley buvo natūralus savo laiko produktas. Mums šiandien atrodo keista, kaip moteris (!) galėjo sukurti tokį fantastinį kūrinį apie prikeltą žmogų-monstrą? Tačiau nuo XVIII a. Apšvietai įsigalėjus, visokio plauko mokslininkai pradėjo keisčiausius eksperimentus, kaip Galvanis pradėjo keistas fantastines teorijas, kad varlės (ir kiti gyviai) savyje talpina elektros sklidiną skystį, nes eksperimento metu, leidžiant elektros srovę, tos varlės judėdavo. Ir kaip kiti mokslininkai atradinėjo savas teorijas. O didžiausias visuomenės susidomėjimas pasiekdavo viršūnę, kai tipiškai per Užgavėnių festivalių laikotarpį buvo atliekamos viešos autopsijos. Tai buvo naujasis cirkas. O ką kalbėti apie tokius šou, kai elektros srove buvo bandoma prikelti žmogų ir kurio kūnas judėjęs kaip gyvas? Galit įsivaizduoti žmonių šoką!


Knyga pilna ir istorijų apie lavonų vagis (resurrectionists), kurie lavonais aprūpindavo gydytojus ir eksperimentatorius. Suprantama, kad tai natūralus būdas geriau pažinti žmogaus kūną (o tai kaip ilgai žmonės tikėjo, kad gimda keliauja kūnu ir gali uždusinti moteris), tačiau lavonų paklausa pasidarė tokia didelė, kad keli banditėliai ėmė žudyti žmones dėl gero atlygio. Tai, žinoma, sukėlė moralės ir etikos klausimus, todėl buvo rasta kita išeitis - sunkius nusikaltėlius nubausti ne tik mirties bausme (pakarimu), bet ir vieša autopsija. O tuometiniams žmonėms buvo tai didesnis siaubas nei pati mirtis, nes kaip jis bus prikeltas paskutinę teismo dieną, jei jo kūnas bus išskrostas ir supjaustytas į mažas dalis?


Mary Shelley istorija yra ne ką mažiau įdomi nei jos "Frankenšteinas". Vien jau jos motina, anų laikų feministė, Mary Wollstonecraft buvo tikrai nepaprasta persona, galima sakyti, viena pirmųjų seksualinės revoliucijos moterų. Mary tevų namas buvo netoli viešų kartuvių, tad jau tam tikri groteskiški vaizdai nebuvo jai svetimi. O ir jos tėvas William Godwin (mėgstu aš šią pavardę, "neatsitiktinai" mano uošvis yra William Goodwin) buvo intelektualus žmogus, pas kurį rinkdavosi daugelis kitų žmonių, kurie irgi eksperimentavo su kūnais ir atnešė naujoves iš Vokietijos apie gotiškąjį romaną. Mary visad slapta klausydavosi šių pokalbių, tad dabar labiau suprantama, iš kur pas ją buvo tokios žinios ir fantazija.


Visiems rekomenduoju griebti šią knygą, jei tik įmanoma ją kažkokiu būdu gauti ir Lietuvoje (na, juk yra elektroninės versijos). Jei tik mokykloje būčiau skaičius kažką panašaus, biologija ir fizika būtų atrodžiusios daug įdomesnės disciplinos.

Abraham Lincoln Vampire Hunter (2012)


Tik prieš kelias dienas pažiūrėjau šį filmą, kai lėkiau į biblioteką Naujajame Orleane (taip, aš vis dar čia, ilgiau, nei tikėjaus) ir pamačiau šį rekomenduojamą filmą, tad staigiai jį griebiau prie savo knygų krūvos. 
Apie knygą žinojau nuo jos išleidimo laikų, tačiau niekad nebuvau amerikofilė, tad visokie linkolnai manęs neviliojo, tačiau kai iškart sumąstė kurti filmą ir jį prodiusavo Timas Burtonas, tai nebuvau tokia laiminga, nes klausiau vis savęs, kodėl klasikiniai vampyrai neišeina į ekranus taip lengvai, kaip kažkokie linkolnai vampyrų žudikai? Ir šiaip galima suprasti, jei jau pagrindinis veikėjas bus vampyrų žudikas/medžiotojas, tai vampyrai, kaip taisyklė, bus baisūs ir šlykštūs, ir t.t.
Tad visai nesidomėdama pradėjau žiūrėti šį filmą ir labai greitai atpažinau vietoves. Juk viskas buvo nufilmuota Naujajame Orleane ir jo apylinkėse. Būčiau žinojusi, būčiau nuolankiau į šį filmą žiūrėjusi. Labai tikėtina, kad aš filmavimo metu buvau šiame mieste. Na, bet bus dar tų vampyriškų filmų Naujajame Orleane!
Istorija kiek įdomi tuo, kaip vampyrus įpaišė į Amerikos valstijų pilietinio karo kontekstą. Tad pietuose, pasirodo, nuo konkistadorų laikų įsiveisė vampyrai, kurie ypač mėgo juodaodžius vergus/maisto šaltinį. Ir neatsitiktinai juodaodžių emancipacinis sukilimas susijęs su vampyrų vasalų kovomis. Kaip sakant, maistas ėmė reikalauti savo teisių pietuose. Na, o Abė nuo mažens susidūręs su skaudžia vampyriška dalia, kaip tikras Amerikos ūkiškas žmogus, paėmęs į rankas ne kokį įmantrų pistoletą ar špagą, bet sunkų kirvį. O dar kai atsiranda šalia keistas draugelis su pernelyg madinga šukuosena ir akiniais nuo saulės ir pamoko Abrahamą žudymo paslapčių, šis sėkmingai kovoja su blogiu iš pietų ir kaip visi žinome iš istorijos, šiaurė nugali.
Naujasis Orleanas ir Annės Rice palikimas tampa kliše populiariojoje vampyriškoje literatūroje. Vampyrai įsitaisę plantacijose šalia Naujojo Orleano, netgi filmavimas vyko Oak Alley plantacijoje, kuri buvo Louis de Pointe du Lac namai filme "Interviu su vampyru". Ir šiaip tas labai tipiškas konfederatų susiejimas su tokiu blogiu kaip vampyrai, ar net kad blogis nuo ispaniškų šaknų (nors prie ispanų Luizianos valstija, kuri buvo trečdalis dabartinės JAV teritorijos, siekanti nuo Kanados iki Meksikos įlankos, ir suklestėjusi ne prie prancūzų, bet prie ispanų) yra gan rasistinis siauro mąstymo padarinys. Po šiai dienai lotynų ir ispanų palikuonys nėra mėgstami JAV, nors senais laikais Meksikai priklausė beveik visos JAV pietinės valstijos, o mūsų istorijos vadovėliuose šito nieks nenori mokinti), tačiau tuo tarpu labai apeliuoja į tą juodaodžių emancipaciją ir išlaisvinimą nuo vergijos. O kaip žinia, tie patys juodaodžiai kentėjo dar daug dešimtmečių iki kol gavo tikras žmogaus teises. Kaip bebūtų, rasizmas iki šiolei čia gyvas, kad ir kaip žmonės stengtųsi atrodyti tolerantiški.
Šiaip kaip bebūtų, man labai patiko blogietis Adam (Rufus Sewell), toks senas dailus elegantiškas vampyras, gyvenantis gražiuose rūmuose tarp pelkių. Skamba labai romantiškai. Deja, jis labai lengvai krenta nuo Abės kirvio...



Įvertinimas: kaip žinia, aš vertinu vampyrų įvaizdį, o čia jie visi šlykščiais veidais, kaip iš "30 Days of Night", tad deja liūdna dėl to. Vienintelis Adam atrodo gerai ir, žinoma, daugeliui gali apeliuoti Henris (gerasis vampyras su per dideliu tarpu tarp akių).

Blog Widget by LinkWithin