John Ajvide Lindqvist - Įsileisk mane (apie knygą ir filmus)

Ką gi, nors sunku buvo prisiruošti, bet reikia aprašyti knygas (ir filmus tuo pačiu), kad įrodyčiau, kad tęsiu pažadą skaityti knygas. Viena iš sąrašo yra John Ajvide Lindqvist knyga "Įsileisk mane". Tai tikrai neįtikėtinai gerai parašyta knyga (kuri, matyt, net ir verčiasi gerai), žinant kad tai yra autoriaus debiutas, o dar čia iškart du kontinentai užsimanė pastatyti filmus pagal knygą. Tai sėkmė... Net Annės Rice vampyrai nesugeba šitaip pritraukti prodiuserių. O dar pamenu, kad po švediško filmo debiuto ir spektaklis buvo pradėtas statyti. Belieka tik džiaugtis tokia sėkme ir slapta pavydėti :D

Šitą knygą pasigriebiau, kai su teta vasarą išvykome pakeliauti po Vidurio Europą, aplankant Prahą, Vieną ir Budapeštą. Tokie gražūs vaizdai pro autobuso langą ir tokie kraupūs vaizdiniai, kylantys iš knygos. O dar autobuso kaimynė, pasirodo, skaitė tą knygą ir netikėta diskusija... Žinoma, visad geriau rašyti šviežias mintis, tačiau ir dabar pasidalinsiu šiokiais tokiais įspūdžiais. Beje, mėgstu spoilinti (neatradau dar taisyklingo lietuviško atitikmens).

Visų pirma, tai ši knyga jau vien už tai pliusą gauna, kad yra intelektuali, ne pižoniškai besipuikuojanti savo išmone, bet visad paberianti kokių perliukų ar vien jau kaip gražiai struktūriškai parašyta, kad net ir didžiausia apimtis susivalgo greitai.

Mus nukelia į 80-ųjų Stockholmą, viskas vyksta naujame rajone, kur turėjo būti viskas tobula: naujoviški namai, jaunos šeimos. Pasitelkti nauji tyrimai tokiai absoliučiai gerai erdvei sukurti: be smurto, be girtuoklių, be asocialų. Tačiau kaip visada tokios socialinės utopijos žlunga (tereikia prisiminti sovietinius utopinius planus ir kas iš viso to likę šiandien). Vieni herojai renkasi pagirtuokliauti vietiniame bare, tuo tarpu dvylikametis Oskaras yra nuolatos apjuokiamas ir skriaudžiamas mokykloje, o netikėtai ir atsiranda kraupios žmogžudystės apylinkėje. Taip tobulai suprojektuotas rajonas tampa tikru košmaru, o ką bekalbėti apie keistus kaimynus, neseniai atsikrausčiusius ir užsiklijavusius buto langus.

Įdomiai išvystomas Oskaro personažas: vaikas yra tapęs pašaipų objektu, tačiau paslapčia domisi įvykusiomis žmogžudystėmis ir pats svajoja, kaip sužalotų savo priešininkus. Tarsi pačios aukščiausios jėgos pasiunčia jam Eli, vaiką vampyrą, kuris, atrodo, lengvai galėtų išpildyti visus Oskaro juodžiausius troškimus.

Eli personažas taip pat yra intriguojantis, nes jau kelis amžius keliauja per žemę, tačiau niekaip nesugeba suvokti elemenatarių dalykų apie pasaulį: kaip žmonės elgiasi, kaip rengiasi, kaip šneka. Tarsi vampyriška egzistencija nepagerina vaiko proto (kaip ir daunai nustoja vystytis pasiekę 6 metų ribą). Jokiu būdu nesakau, kad Eli turi dauno sindromą. Šimtmečių patirtis vis tiek daro įtaką ir tokie dalykai kaip rubiko kubikas tėra vienas juokas. Galbūt neveltui daugelis rašytojų vaikus vampyrus vaizduoja kaip ne pačias geriausias būtybes. Tačiau Eli vis tiek sugeba pasirinkti sau tinkamas aukas-kraujo parūpintojus-prižiūrėtojus. Jei ankstesnioji auka yra pedofilas, tai sekanti - vaikas Oskaras. O dar ta Eli paslaptis, kas yra iš tikrųjų ir kas nutiko prieš kelis šimtus metų... Taip ir norisi išplepėti dabar pat :D

Mane būtent ta dalis su pedofilija labai nemaloniai nuteikė. Kaip bebūtų, tai negali būti tema, kuria sveikas žmogus galėtų mėgautis, o dar visos tos detalės, kaip vienas vaikas aiškiai užsiiminėjantis prostitucija ir dėl to neturintis jokių priekinių dantų, kad lengviau būtų susigrūsti suagusio vyro penį... Tikras košmaras, realybė, kurios niekas nenorėjo žinoti.

Nedominuojanti dalis, tačiau užpildanti vampyriškas spragas yra Virginijos virsmas vampyre, kaip visa tai suvokiama, išgyvenama ir nusprendžiamas likimas. Man labai patiko ta dalis, nes manau, kad kiekvienas vampyrų fanas paklausia savęs, o kaip būtų man.

Autorius taip pat parašė trumpą pabaigą, kas vėliau nutinka Oskarui ir Eli, knygoje "Let the Old Dreams Die". Gaila, "Obuolys" kaip ir nerodo ženklų šią knygą išversti. Tad aš ir pati nežinau šios porelės tolimesnio likimo.

Na, o kalbant apie filmus, tai bet kokiu atveju siūlau pasirinkti švediškąją versiją "Let the Right One In" (2008), kuri šią istoriją padaro šiek tiek mažiau agresyvią, nebelieka tos aiškios pedofilijos (visai neįtariau tokių motyvų), man sudarė švelnios vaikiškos draugystės įspūdį, tik ne šiaip paprastų vaikų, o vaiko su nemirtinga būtybe, įstrigusia vaiko kūne. Nors ir smurto filme daug, vis tiek ta istorija man buvo miela. O ir Eli pavaizduota labai gerai, sunku tiksliai pasakyti, ar tai mergaitė, ar berniukas. Na, o amerikietiška versija (vis tiek nesuprantu, kodėl reikėjo perkurti?) "Let Me In" (2010) paaštrino smurtiškas dalis kiek galėjo, persunkė nuolat kraupiai skambančia muzika, žodžiu, padarė tikrą siaubo filmą, kuriame vaikai žudomi, vaikai žudo ir t.t. (kažkaip net nebestebina, kad tiek daug susišaudymų įvyksta Amerikoje net tokiose vietose kaip mokyklos). O ir šiaip per daug išduodama amerikietiškoje versijoje, patogiai susakoma, kas kaip kodėl vyksta, kai tuo tarpu švediškoje versijoje gauni pats pasukti galvą (ką aš daug labiau preferuoju, žinoma). Ir šiaip Eli per daug akivaizdžiai mergaitiška (o juk Eli - iškastruotas berniukas). Susidaro toks įspūdis, kad ne Eli pavergia sau Hokaną, bet jis ją uždaręs laiko kaip kokią seksualiai išnaudojamą silpną mergaitę-auką (kas visiškai ne tiesa, deja, tačiau amerikiečiai negali išeiti iš kitokių istorijų ratų, jie pastaruoju metu tiesiog myli tokias pedofiliškas seno dėdės ir mažos mergaitės stereotipiškas istorijas, o po to eina šaudyti visus vyrus, kurie ne taip pažiūrėjo į mažą mergaitę...).

Na, o kokios Jūsų nuomonės?

Let The Right One In Online
Let Me In Online

Įvertinimas: na, sudėtinga su vampyrų vaikų įvaizdžiais šiuose filmuose, nesudaro jie gerų mielų būtybių vaizdo :)