Lee Hunt - "The Vampire of New York"

Šioji knyga taip pat buvo iš Naujojo Orleano gėrybių lobio, apie kurį jau pasakojau anksčiau. Maniau, kad tą knygą perskaitysiu prieš vykstant į Niujorką, bet, deja, laiko nebuvo vampyrams, o tik v(amp)yrams ;D

Šita knyga yra dar viena iš šimtų kitų post/interpretacijų apie Drakulą. Tikriausiai kiekvienas doras vampomanas turi savo Drakulos versiją po jo "mirties". Ar ne tiesą sakau?

Atvertus šią knygą, mus iškart pasitinka dvi istorijos: viena iš šių dienų pasaulio Niujorko, o kitoji nukelia į JAV pilietinio karo sūkurius Niujorke (1863 m.).

Visų pirma, tai autorius/ė (labiau įtariu, kad tai ė, nes per daug stiprių moterų personažų, bet galiu ir klysti) gerai painterpretuoja apie kiek kitokius Drakulos nuotykius. Taip, Drakula sufalsifikavęs savo mirtį, bėgo nuo pakvaišusio Van Helsingo sukelto keršto iš Anglijos, bet ne atgal į savo gimtinę, o į Kanadą. Tačiau netikėta audra jūroje nuskandino jų laivą, ir visi išgelbėtieji buvo atplukdyti į Niujorką. Na, Drakulai tai visai nebuvo keblumas. Jį kaip tik sužavėjo šis miestas: jaunas, dar pastatų akmenys nepasenę nuo šitmečių purvo ir dulkių, naujos plačios gatvės (kaip ir dauguma Naujosios Anglijos fanų, kurie menkina senąją Europą ir iškelia ant šakių savo Ameriką, bet už tai atleisime, nes visai tikėtina, kad daugelis jų net nesilankė Europoje). Drakula, mėgęs prabangą, užtikrina sau gerą būvį tokioje šalyje, kur titulai ir praeities herbai mažai kam rūpi, kai kišenės pilnos pinigo. Tad apsistoja gražioje vietoje vidury Manhattano, susikuria naują tapatybę, apsirėdo dailiais "Brooks Brothers" siuvėjų salono drabužiais (kaip visi mėgsta lenkti galvas Annei Rice), susidraugauja su visokio plauko vyrukais iš grietinėlės sluoksnio ir, rodos, gyvenimas turėtų būti gražus, jei ne tik toji tuberkuliozė, kuri geba pagriebti vampyrus. Tad su juo nuolatos yra vienas senas kinas, kuris kaip klasikinis Igoris/Reinfildas, yra Drakulos parankinis. O dar ir Van Helsingo dukra su sūnumi atplaukia iš paskos, ieškodami tėvo žudiko... Šioji dukrelė susidraugauja su pirmąja detektyve moterimi Kate Warne (tikra asmenybė, kuri nebūtų taip lengvai praslydusi, jei nebūtų dėvėjusi vyriškų apdarų) ir šios dvi damos vyriškuose kostiumuose imasi tirti keistų žmogžudysčių Niujorke. Žinoma, pagrindinis įtariamasis yra Drakula...

Tuo tarpu šiuolaikinėje knygos dalyje, archeologė ir vietinis dekektyvas įsukami į keistą bylą, kai viena didžiausių kompanijų (beje, susijusi su Linkolnų gimine, o vėliau ir paaiškėja, kad ir su vampyrais), bekasdama pamatus naujam dangoraižiui, atranda labai keistus palaikus iš 1863-iųjų ir tai priverčia sustabdyti statybas, kurios lems milijonų praradimą. Kai kam tai labai nepatinka ir prasideda keistos žmogžudystės, kurios, pasirodo, labai panašiai atkartoja kruvinus įvykius, vykusius Niujorke pilietinio karo metu, o dar geriau žinomos kaip Draft Riots (apie ką kalbu, geriau jums parodys filmas "The Gangs of New York").

Visa knyga persmelkta įdomių politinių peripetijų, pvz. kai susimąstai, gal tie visi karai yra tikrai labai naudingi  Amerikos turčiams, nes kada greičiausiai praturtėsi, jei ne per karą pardavinėdamas ginkus? Net pamąstai, o gal išties Naujasis Orleanas galėjo tapti naująja sostine, panaudojus savo medvilnės plantacijų galią, kuri nešė pinigus visiems, o kas būtų jei demokratiškasis Niujorkas galiausiai būtų atskilęs nuo unijos ir šiandien turėtume atskirą progresyvią ir pavyzdingą šalį, kurios neskandintų kvaili ir įkyrūs konservatoriai iš pietvakarių. Ši knyga labai puikiai papildo nežiniukų žinias apie JAV pilietinį karą (man visgi naudingos tokios pamokos), o ką bekalbėti apie šiandieninę JAV politikos tradiciją. Ši knyga tarsi nebyliai kritikuoja tam tikras JAV institucijas ir žmonių grupes. 

Na, o šiaip Drakula nėra TAS žudikas, jis jo pats ieško, mat pasak legendos, pasaulyje buvo 10 vampyrų, bet vienas jų buvo atskirtas kaip koks savotiškas Judas, keletas vampyrų mirė, tad liko tik septynetas, tame tarpe ir Drakula, kurie pasižadėję, niekad nelįsti į vienas kito teritorijas. Jie anksčiau susivienydavo žmonėms ginti, tačiau ordinui iširus, nebeliko prasmės kovoti už tuos žmogeliūkščius. Tačiau vienam jų niekaip neišeina atsispirti norui pakankinti tuos žmogeliūkščius.

Šiaip man labai patiko, kaip čia buvo piešiamas Drakulos paveikslas. Įdomu tai, kad viską teko kitaip įsivaizduoti: Drakulą mintyse teko rengti 1860-ųjų madom (žinot, kai baltos kelnės įsirėžia į paslėpsnius?:D), o Liusė ir toji pati Van Helsingo dukra lakstė su didžiulėm krinolininėm suknelėm. O dar įdomiau, kaip visi tie dienorščiai, rašyti dukters ir detektyvės vėliau pereina į Dickenso rankas (šeimos ryšiais), o šis vėliau davė paskaitinėti Bramui Stokeriui (dėl šito nesu tikra, ar šiedu tikrai bendravo) ir taip gimė idėja parašyti "Drakulą".

Labai man patiko toji knyga, o ką bekalbėti apie gražius reveransus Annei Rice, vieną jau minėjau, bet daug geresnė dalis buvo, kai Drakula sutikęs vieną prostitutę išgąsdino ją prancūziškai paklausęs, ar ji kartais ne iš Naujojo Orleano. Šioji atsakė, kad tikra tiesa, ir ji nustebo, kaip atspėjo, kad ji iš ten, o Drakula atsakė, kad turįs draugą iš tenais, kuris turi indingo plantaciją pavadinimu Pointe du Lac (nežinau, kada Drakula spėjo susipažinti su Luji, tikriausiai Europoje) :D Beje, dar įdomus sutapimas, kad pirmosios žmogžudysčių aukos, su kuria mes iškart susipažįstame ir tampa viso romanu jungiamuoju tašku, vardas yra Barnabus Coffin. Galbūt autorės meilė vampyrams gimė kaip ir Timui Burtonui, vaikystėje žiūrint muilo operą "Dark Shadows"? :D

Tikriausiai jau supratote, kad šią knygą skaityti buvo vienas malonumas!