Labai nuoširdžiai apie "Twilight"

Pamenu, kai mano draugai ir net kino darbuotojai, kurie gerai mane jau žino, stebėjosi, kaip aš čia galiu eiti žiūrėti tokias nesąmones kaip "Twilight". Bet laikausi pozicijos, kad paskaičiusi ir pamačiusi turių visišką teisę  kūrinį nors ir sudirbti į miltus ar iškelti į aukštumas. Kadangi ta seilėlydinė pompa mane kankino daug ilgiau nei filmas pasirodė (ir šimteriopai padidino gerbėjų skaičių), tai mano nuomonė apie visą šitą reiškinį jau gerokai susisluoksniavo, o dar ir spėjau šiek tiek pasenti, tad galiu galutinai parašyti savo reziumė.

Visų pirma, tai mane stebina pasaulyje ir ypatingai mūsų lietuviškoje mąstysenoje nesusivokimas apie tam tikrus elementarius dalykus kaip sofistikuota moteris, kuri dėka feminizmo gali mėgautis laisve, studijuoti, dirbti, turėti karjerą, rinktis vyrus, spręsti ar turėti vaikų ir t.t. Na, tai tokių vyrų, kaip Edvardas, ir moterų, kaip Bella, idealizavimas yra visiškas regresas. Tad kaip natūraliai gali patikti tokie personažai jaunoms merginoms ir net mamoms (šiuo atveju, tai lengviau  paaiškinamas reiškinys)? Tikriausiai, nėra dorai suvokiama. Jei jūs, damos, aiškinsite man, kad nesate jokios feministės (nes nesate vyrų nekentėjos, kas yra viena didžiausių nesąmonių pasaulyje), tai malonėkite ir nesinaudoti feminisčių iškovotomis laisvėmis :) Tada net ir skaityti nelabai galėtumėte, esu tikra, jūsų tėvas ar vyras neleistų skaityti tokių knygų kaip "Twilight" :) Na, čia mano pavyzdys yra labai radikalus, tačiau kažkur pasaulyje tai yra realybė, o būna ir dar baisesnių atvejų, kai tave išprievartauja, o po to užmėto akmenimis, nes suviliojai tą prievartautoją...

Manau, labai būtina pakomentuoti šios knygos atsiradimo kontekstus. Kaip žinia, vos raštinga autorė yra Stephanie Meyer (kad knyga yra sklandesnė su kiekviena dalimi, tai tik dėka kruopščiau parinktų redaktorių, kurie Amerikoje ir iš visiškų beraščių sukurpia dorą rašytoją/knygą), o jos religinės pažiūros yra mormonizmas. Šiaip jau ta religinė pakraipa Lietuvoje lyg ir turi neigiamą atspalvį (dėl tų keistų juodaskvernių jaunų amerikonų laužyta lietuvių kalba siūlančių "pagerintą bibliją"). Bet jei kas nors dorai domėjosi visai neseniai vykusiais JAV prezidento rinkimais, tai baisusis raudonasis konservatorius Mitt Romney buvo būtent mormonas. Jo religinės pažiūros visiškai dominavo Romnio skleidžiamose propagandose, o ką jau bekalbėti apie pažadus uždrausti moterims abortus (net ir išprieartavimo metu), uždrausti nemokamas ginekologines apžiūras, būtinas prevencijai nuo gimdos kaklelio vėžio ir t.t. Čia tik lašas jūroje, tikiuosi, kad jis ir jo bendrai niekad negrįš į politines aukštumas... 

Šiaip glaudžiai bet informatyviai pristatyti mormonizmo įtaką bendruomeniniam gyvenimui būtina. Pvz. mormonų bažnyčios lankymas yra labai griežtas ir jei koks narys nelanko, tai jo prižiūrėtojai, pasikviečia juos arbatėlės ir išsiaiškina visas detales. Taip kiekvienas yra atsakingas už kitą narį. Tai didžiulis tinklas, kuriame visi yra permatomi, todėl negali lengvai nusikalsti. Kalbant apie reprodukcinius niuansus, tai jie giliai tiki, kad dievo sėkla neturi būti eikvojama, todėl remiantis pagal ST raštus, jie ne tik turi daug vaikų, bet ir daug žmonų (žinoma, jie baisiausiai engia homoseksualus, kaip ir pridera visiems biblijos fanatikams). Dėl to jų žmonos ir dukros gyvena visai kaip ir biblijos laikais: joms renkami vyrai, dažniausiai tie, kurie jau turi kelias žmonas. Žinoma, kai kurie laikosi netradicinių pažiūrų ir teturi tik vieną žmoną. Kaip bebūtų, jiems tokios didelės šeimos nėra problema, kai dėl stipraus bendruomeniškumo labai vienas kitą remia, todėl ir verslai suvešėja ir jie tampa milijonierių hipiška bendruomenė. Mano vyro draugė yra iš tokios liūdnos dalios šeimos, tad ji dabar verčiau renkasi šunų kompaniją, nei poravinąsi su žmonėmis. Ir žinome, kad Meyer baigusi literatūrą (apie jos literatūros išsilavinimo lygį galima spręsti jau vien iš to, kad jos mėgstamiausi kūriniai yra "Romeo ir Džuljeta" ar Jane Austen romanai. Nemanykite, kad varau ant klasikų, tiesiog tie, kurie studijuoja literatūrą, jie labiau turi susipažinti su šiuolaikiniais autoriais ir labai dažnai jie yra paveikesni, tūlas amerikietis literatas, manau, minėtų Bukowskį ar Vonnegutą kaip mėgstamiausius autorius). O ir šiaip pirmoji dalis, parašyta labiau kaip scenarijus, yra dar aiškesnė nuoroda į skurdų literatūrinį talentą (juk, pripažinkime, ne visi baigę tokius mokslus patampame rašytojais, o juk dauguma geriausių rašytojų yra išvis nestudijavę). Tad taip ir įsivaizduoju kaip Meyer ir kitos viskuo aprūpintos mamytės/namų šeimininkės susirinkdavo valgyti keksiukų ir gimė idėja parašyti tokią istoriją, o būrelis perekšlių dar ir prastumė tą idėją kokiam savo vyriokui, prisiliečiančiam prie knygų leidybos, tada tų pačių mamų dukrytės ir mamytės puolė skaityti tą knygą, o jei dar ir pastoriai paskelbė tai kaip gerą pavyzdį skatinančią knygą (seksas tik po vedybų!), tai ir kitos gausios mormonų gretos ėmė skaityti, o tada į tai atkreipė dėmesį geri pinigų darytojai ir šitaip knyga pasiekė ir mus. Juk visai įmanoma teorija!

Kad mamos skaito šias knygas ir žavisi, tai tik todėl kad visa situacija reflektuoja į jų pačių liūdno gyvenimo realybę. Tos, kurios visgi nepatenkintos ir suprantančios, kaip jos neteisingai įstrigo šitame seksistiniame namų šeimininkės - vaikų gimdytojos spąstus, niekad neskaitys tokios knygos. O vargšės paauglės, kurios dar tik ruošiasi skintis kelią į šį pasaulį, pasirenka pasyvios merginos pavyzdį, kuri pasirenka seną vyrą  gražioje išvaizdoje (toks pasirinkimas kvepia žemu intelektu, infantiliškumu) ir atsisako mokslų, savo šeimos, savęs, paaukoja save net dėl kūdikio, o, seksas, žinoma, tik po vedybų... Na, o Edvardas - senas diedas su didžiuliais turtais ir įtakinga šeima, ryšiais, kitokiomis pažiūromis ir pasaulėžiūromis, isižiūri jauną vištelę, kurią lengva suformuoti, o vėliau valdyti, laikyti tik sau patogiu įrankiu (kraujo banku ar kūdikių nešiotoja, tas pats gi). O jau vien tas meilės prisipažinimas, kad jos kvapas yra tarsi jo asmeninis narkotikas ir t.t. tik dar labiau nurodo, kad tipiškam patriarchališkam vyrui moteris tėra mėsa/daiktas/objektas, bet ne asmenybė. Edvardas net nėkart nebando paskatinti Bellos pasiekti kažko gyvenime. Jos vienintelis suvokimas - kad ji buvo gimusi tapti vampyre (supraskite, mormone). Tikrai liūdnos perspektyvos... Ypač labai keistai šioji pora man atrodo kitų Meyer vampyrų kontekste, kurie visgi yra stiprios asmenybės, tačiau idealizuojama būtent toji tradicinė valdovo-vergės pora. 

Ir jaunosios skaitytojos net nesuvokia, kad jos remia tokias mormoniškas nesąmones! Jei knyga susižavi mažutės mergaičiukės, tai dar nebaisu, viskas ištaisoma, bet kai salėje matau savo amžiaus fanes, dūsaujančias dėl Edvardo, tai tikrai liūdesys užeina... Kad amerikietės rado paguodą šiame romane, tai visai nestebina (kai nesveikai šimtakilograminės paauglės vaikšto su marškinėliais, kurie sako, kad Edvardas išsirinko Belą, kuri nebuvo nei gražuolė, o tik pilka kreivakojė pelytė, todėl ir jos sulauks savo edvardo...), tačiau kad lietuvaitėms šis romanas taip patiko, kad facebooke matau net keliasdešimttūkstantines fanų grupes, tai tikrai verčia susimąstyti, kokia jaunų moterų karta auga. Galbūt dabartinės feministės dirba veltui?...