Rodomi pranešimai su žymėmis movies. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis movies. Rodyti visus pranešimus

2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

Abraham Lincoln Vampire Hunter (2012)


Tik prieš kelias dienas pažiūrėjau šį filmą, kai lėkiau į biblioteką Naujajame Orleane (taip, aš vis dar čia, ilgiau, nei tikėjaus) ir pamačiau šį rekomenduojamą filmą, tad staigiai jį griebiau prie savo knygų krūvos. 
Apie knygą žinojau nuo jos išleidimo laikų, tačiau niekad nebuvau amerikofilė, tad visokie linkolnai manęs neviliojo, tačiau kai iškart sumąstė kurti filmą ir jį prodiusavo Timas Burtonas, tai nebuvau tokia laiminga, nes klausiau vis savęs, kodėl klasikiniai vampyrai neišeina į ekranus taip lengvai, kaip kažkokie linkolnai vampyrų žudikai? Ir šiaip galima suprasti, jei jau pagrindinis veikėjas bus vampyrų žudikas/medžiotojas, tai vampyrai, kaip taisyklė, bus baisūs ir šlykštūs, ir t.t.
Tad visai nesidomėdama pradėjau žiūrėti šį filmą ir labai greitai atpažinau vietoves. Juk viskas buvo nufilmuota Naujajame Orleane ir jo apylinkėse. Būčiau žinojusi, būčiau nuolankiau į šį filmą žiūrėjusi. Labai tikėtina, kad aš filmavimo metu buvau šiame mieste. Na, bet bus dar tų vampyriškų filmų Naujajame Orleane!
Istorija kiek įdomi tuo, kaip vampyrus įpaišė į Amerikos valstijų pilietinio karo kontekstą. Tad pietuose, pasirodo, nuo konkistadorų laikų įsiveisė vampyrai, kurie ypač mėgo juodaodžius vergus/maisto šaltinį. Ir neatsitiktinai juodaodžių emancipacinis sukilimas susijęs su vampyrų vasalų kovomis. Kaip sakant, maistas ėmė reikalauti savo teisių pietuose. Na, o Abė nuo mažens susidūręs su skaudžia vampyriška dalia, kaip tikras Amerikos ūkiškas žmogus, paėmęs į rankas ne kokį įmantrų pistoletą ar špagą, bet sunkų kirvį. O dar kai atsiranda šalia keistas draugelis su pernelyg madinga šukuosena ir akiniais nuo saulės ir pamoko Abrahamą žudymo paslapčių, šis sėkmingai kovoja su blogiu iš pietų ir kaip visi žinome iš istorijos, šiaurė nugali.
Naujasis Orleanas ir Annės Rice palikimas tampa kliše populiariojoje vampyriškoje literatūroje. Vampyrai įsitaisę plantacijose šalia Naujojo Orleano, netgi filmavimas vyko Oak Alley plantacijoje, kuri buvo Louis de Pointe du Lac namai filme "Interviu su vampyru". Ir šiaip tas labai tipiškas konfederatų susiejimas su tokiu blogiu kaip vampyrai, ar net kad blogis nuo ispaniškų šaknų (nors prie ispanų Luizianos valstija, kuri buvo trečdalis dabartinės JAV teritorijos, siekanti nuo Kanados iki Meksikos įlankos, ir suklestėjusi ne prie prancūzų, bet prie ispanų) yra gan rasistinis siauro mąstymo padarinys. Po šiai dienai lotynų ir ispanų palikuonys nėra mėgstami JAV, nors senais laikais Meksikai priklausė beveik visos JAV pietinės valstijos, o mūsų istorijos vadovėliuose šito nieks nenori mokinti), tačiau tuo tarpu labai apeliuoja į tą juodaodžių emancipaciją ir išlaisvinimą nuo vergijos. O kaip žinia, tie patys juodaodžiai kentėjo dar daug dešimtmečių iki kol gavo tikras žmogaus teises. Kaip bebūtų, rasizmas iki šiolei čia gyvas, kad ir kaip žmonės stengtųsi atrodyti tolerantiški.
Šiaip kaip bebūtų, man labai patiko blogietis Adam (Rufus Sewell), toks senas dailus elegantiškas vampyras, gyvenantis gražiuose rūmuose tarp pelkių. Skamba labai romantiškai. Deja, jis labai lengvai krenta nuo Abės kirvio...



Įvertinimas: kaip žinia, aš vertinu vampyrų įvaizdį, o čia jie visi šlykščiais veidais, kaip iš "30 Days of Night", tad deja liūdna dėl to. Vienintelis Adam atrodo gerai ir, žinoma, daugeliui gali apeliuoti Henris (gerasis vampyras su per dideliu tarpu tarp akių).

2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

Laukiamiausios vampyriškos metų naujienos

Visų pirma, tai mane pamalonino žinia, kad Jimas Jarmuschas išties kuria vampyrišką filmą (o senokai tą žinią skaičiau, net sugebėjau pamiršti), kuris vadinas "Only Lovers Left Alive". Jame vaidins mano viena mylimiausių aktorių Tilda Swinton su Tomu Hiddleston (apie pastarąjį neturiu jokios nuomonės, neteko susidurti). Kol kas trailerio nėra, bet bent jau mažas interviu patenkins:



Antra naujiena, kuri mane labai netikėtai nustebino (tik šįvakar sužinojau), tai yra Neilo Jordano, "Interviu su vampyru" režisieriaus, naujausias vampyriškas filmas "Byzantium". Beje, apie šią naujieną sužinojau iš pačios Annės Rice jos facebooke. Neilas akivaizdžiai mėgsta vampyrus, prieš kelis metus jis net išleido vampyrišką knygą "Mistaken". O dar ir savo filme pakvietė vampyrų veteraną Johny Lee Miller, kuris jau sukiojosi "Dracula 2000", "Dark Shadows". Filmas "Byzantium" atrodo išties labai kokybiškas, garantuoju, kad nebus kuom nusivilti. Visgi toks ekspertas kaip Neil Jordan nesukurs seilėlydiško šlamšto.



O dar šiais metais sulauksime naujo serialo apie Drakulą, kurį vaidins Jonathan Rhys Meyer. Mano rato žmonėms jis kažkodėl neatrodo kaip tinkamas kandidatas į šį vaidmenį, bet kadangi aš juo pasitikiu, manau, nenusivilsiu :)


Beje, jau pajudėjo ir aktorių bei režisierių paieškos "Vampire Academy" reikaluose. Belieka laukti, kada pradės filmavimą. Nepatinka tik tai, kad jau iš anksto visi skelbiasi, kad tai bus dar vienas milijardinis hitas po seilėlydžių... Negerai skamba...

Na, dar šiandien prisikėlė britiškasis "Being Human" penktas sezonas. Reiks bandyti įvertinti...


O kalbant apie "True Blood", kuris jau švelniai tariant irgi ima atsibosti, džiugina, kad į savo naująją komandą priims Rutger Hauer, ši persona irgi anksčiau buvo apsivampyrinęs :) Visgi kartą paragavęs, negali sustoti! 


2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Edgaro Allano Poe gimtadienis


Vakar buvo Edgaro Allano Poe 204-asis gimtadienis, o jo kapo paslaptingasis lankytojas jau nebelanko ketvirti metai, deja. Jau anksčiau esu minėjusi tą paslaptingą tradiciją, kai štisus dešitmečius visa Baltimoro liaudis laukdavo pasirodant paslaptingojo Poe gerbėjo prie poeto kapo. Tikrai keista atmosfera tose kapinaitėse, kur palaidotas Poe, pati buvau, pati mačiau :)





Labai nuoširdžiai apie "Twilight"


Pamenu, kai mano draugai ir net kino darbuotojai, kurie gerai mane jau žino, stebėjosi, kaip aš čia galiu eiti žiūrėti tokias nesąmones kaip "Twilight". Bet laikausi pozicijos, kad paskaičiusi ir pamačiusi turių visišką teisę  kūrinį nors ir sudirbti į miltus ar iškelti į aukštumas. Kadangi ta seilėlydinė pompa mane kankino daug ilgiau nei filmas pasirodė (ir šimteriopai padidino gerbėjų skaičių), tai mano nuomonė apie visą šitą reiškinį jau gerokai susisluoksniavo, o dar ir spėjau šiek tiek pasenti, tad galiu galutinai parašyti savo reziumė.
Visų pirma, tai mane stebina pasaulyje ir ypatingai mūsų lietuviškoje mąstysenoje nesusivokimas apie tam tikrus elementarius dalykus kaip sofistikuota moteris, kuri dėka feminizmo gali mėgautis laisve, studijuoti, dirbti, turėti karjerą, rinktis vyrus, spręsti ar turėti vaikų ir t.t. Na, tai tokių vyrų, kaip Edvardas, ir moterų, kaip Bella, idealizavimas yra visiškas regresas. Tad kaip natūraliai gali patikti tokie personažai jaunoms merginoms ir net mamoms (šiuo atveju, tai lengviau  paaiškinamas reiškinys)? Tikriausiai, nėra dorai suvokiama. Jei jūs, damos, aiškinsite man, kad nesate jokios feministės (nes nesate vyrų nekentėjos, kas yra viena didžiausių nesąmonių pasaulyje), tai malonėkite ir nesinaudoti feminisčių iškovotomis laisvėmis :) Tada net ir skaityti nelabai galėtumėte, esu tikra, jūsų tėvas ar vyras neleistų skaityti tokių knygų kaip "Twilight" :) Na, čia mano pavyzdys yra labai radikalus, tačiau kažkur pasaulyje tai yra realybė, o būna ir dar baisesnių atvejų, kai tave išprievartauja, o po to užmėto akmenimis, nes suviliojai tą prievartautoją...
Manau, labai būtina pakomentuoti šios knygos atsiradimo kontekstus. Kaip žinia, vos raštinga autorė yra Stephanie Meyer (kad knyga yra sklandesnė su kiekviena dalimi, tai tik dėka kruopščiau parinktų redaktorių, kurie Amerikoje ir iš visiškų beraščių sukurpia dorą rašytoją/knygą), o jos religinės pažiūros yra mormonizmas. Šiaip jau ta religinė pakraipa Lietuvoje lyg ir turi neigiamą atspalvį (dėl tų keistų juodaskvernių jaunų amerikonų laužyta lietuvių kalba siūlančių "pagerintą bibliją"). Bet jei kas nors dorai domėjosi visai neseniai vykusiais JAV prezidento rinkimais, tai baisusis raudonasis konservatorius Mitt Romney buvo būtent mormonas. Jo religinės pažiūros visiškai dominavo Romnio skleidžiamose propagandose, o ką jau bekalbėti apie pažadus uždrausti moterims abortus (net ir išprieartavimo metu), uždrausti nemokamas ginekologines apžiūras, būtinas prevencijai nuo gimdos kaklelio vėžio ir t.t. Čia tik lašas jūroje, tikiuosi, kad jis ir jo bendrai niekad negrįš į politines aukštumas... 
Šiaip glaudžiai bet informatyviai pristatyti mormonizmo įtaką bendruomeniniam gyvenimui būtina. Pvz. mormonų bažnyčios lankymas yra labai griežtas ir jei koks narys nelanko, tai jo prižiūrėtojai, pasikviečia juos arbatėlės ir išsiaiškina visas detales. Taip kiekvienas yra atsakingas už kitą narį. Tai didžiulis tinklas, kuriame visi yra permatomi, todėl negali lengvai nusikalsti. Kalbant apie reprodukcinius niuansus, tai jie giliai tiki, kad dievo sėkla neturi būti eikvojama, todėl remiantis pagal ST raštus, jie ne tik turi daug vaikų, bet ir daug žmonų (žinoma, jie baisiausiai engia homoseksualus, kaip ir pridera visiems biblijos fanatikams). Dėl to jų žmonos ir dukros gyvena visai kaip ir biblijos laikais: joms renkami vyrai, dažniausiai tie, kurie jau turi kelias žmonas. Žinoma, kai kurie laikosi netradicinių pažiūrų ir teturi tik vieną žmoną. Kaip bebūtų, jiems tokios didelės šeimos nėra problema, kai dėl stipraus bendruomeniškumo labai vienas kitą remia, todėl ir verslai suvešėja ir jie tampa milijonierių hipiška bendruomenė. Mano vyro draugė yra iš tokios liūdnos dalios šeimos, tad ji dabar verčiau renkasi šunų kompaniją, nei poravinąsi su žmonėmis. Ir žinome, kad Meyer baigusi literatūrą (apie jos literatūros išsilavinimo lygį galima spręsti jau vien iš to, kad jos mėgstamiausi kūriniai yra "Romeo ir Džuljeta" ar Jane Austen romanai. Nemanykite, kad varau ant klasikų, tiesiog tie, kurie studijuoja literatūrą, jie labiau turi susipažinti su šiuolaikiniais autoriais ir labai dažnai jie yra paveikesni, tūlas amerikietis literatas, manau, minėtų Bukowskį ar Vonnegutą kaip mėgstamiausius autorius). O ir šiaip pirmoji dalis, parašyta labiau kaip scenarijus, yra dar aiškesnė nuoroda į skurdų literatūrinį talentą (juk, pripažinkime, ne visi baigę tokius mokslus patampame rašytojais, o juk dauguma geriausių rašytojų yra išvis nestudijavę). Tad taip ir įsivaizduoju kaip Meyer ir kitos viskuo aprūpintos mamytės/namų šeimininkės susirinkdavo valgyti keksiukų ir gimė idėja parašyti tokią istoriją, o būrelis perekšlių dar ir prastumė tą idėją kokiam savo vyriokui, prisiliečiančiam prie knygų leidybos, tada tų pačių mamų dukrytės ir mamytės puolė skaityti tą knygą, o jei dar ir pastoriai paskelbė tai kaip gerą pavyzdį skatinančią knygą (seksas tik po vedybų!), tai ir kitos gausios mormonų gretos ėmė skaityti, o tada į tai atkreipė dėmesį geri pinigų darytojai ir šitaip knyga pasiekė ir mus. Juk visai įmanoma teorija!
Kad mamos skaito šias knygas ir žavisi, tai tik todėl kad visa situacija reflektuoja į jų pačių liūdno gyvenimo realybę. Tos, kurios visgi nepatenkintos ir suprantančios, kaip jos neteisingai įstrigo šitame seksistiniame namų šeimininkės - vaikų gimdytojos spąstus, niekad neskaitys tokios knygos. O vargšės paauglės, kurios dar tik ruošiasi skintis kelią į šį pasaulį, pasirenka pasyvios merginos pavyzdį, kuri pasirenka seną vyrą  gražioje išvaizdoje (toks pasirinkimas kvepia žemu intelektu, infantiliškumu) ir atsisako mokslų, savo šeimos, savęs, paaukoja save net dėl kūdikio, o, seksas, žinoma, tik po vedybų... Na, o Edvardas - senas diedas su didžiuliais turtais ir įtakinga šeima, ryšiais, kitokiomis pažiūromis ir pasaulėžiūromis, isižiūri jauną vištelę, kurią lengva suformuoti, o vėliau valdyti, laikyti tik sau patogiu įrankiu (kraujo banku ar kūdikių nešiotoja, tas pats gi). O jau vien tas meilės prisipažinimas, kad jos kvapas yra tarsi jo asmeninis narkotikas ir t.t. tik dar labiau nurodo, kad tipiškam patriarchališkam vyrui moteris tėra mėsa/daiktas/objektas, bet ne asmenybė. Edvardas net nėkart nebando paskatinti Bellos pasiekti kažko gyvenime. Jos vienintelis suvokimas - kad ji buvo gimusi tapti vampyre (supraskite, mormone). Tikrai liūdnos perspektyvos... Ypač labai keistai šioji pora man atrodo kitų Meyer vampyrų kontekste, kurie visgi yra stiprios asmenybės, tačiau idealizuojama būtent toji tradicinė valdovo-vergės pora. 
Ir jaunosios skaitytojos net nesuvokia, kad jos remia tokias mormoniškas nesąmones! Jei knyga susižavi mažutės mergaičiukės, tai dar nebaisu, viskas ištaisoma, bet kai salėje matau savo amžiaus fanes, dūsaujančias dėl Edvardo, tai tikrai liūdesys užeina... Kad amerikietės rado paguodą šiame romane, tai visai nestebina (kai nesveikai šimtakilograminės paauglės vaikšto su marškinėliais, kurie sako, kad Edvardas išsirinko Belą, kuri nebuvo nei gražuolė, o tik pilka kreivakojė pelytė, todėl ir jos sulauks savo edvardo...), tačiau kad lietuvaitėms šis romanas taip patiko, kad facebooke matau net keliasdešimttūkstantines fanų grupes, tai tikrai verčia susimąstyti, kokia jaunų moterų karta auga. Galbūt dabartinės feministės dirba veltui?...

2012 m. gruodžio 19 d., trečiadienis

Frankenšteino monstrai ir nuotakos


Jau seniai kirba mintis pradėti kalbą apie Frankenšteino nuotaką. Būtent šita būtybė mane labai vilioja (anksčiau vis rasdavau progą ja persirengti ir net svajojau, kad mano vestuvės būtų frankenšteiniškos, ant sienos kaba 35-ųjų ekranizacijos portretai, o ir net iš vyro gavau pavardę, kuri beveik identiška Mary Shelley mergautinei pavardei Godwin). Tačiau kaip galiu pradėti nuo nuotakos, kai reikia aptarti ir visą pradžią? Tad bandysiu Jus įvesti į knygos ir filmų virtinę su savais komentarais.
Žinoma, kaip daugelis mūsų, su Frankenšteino monstru susipažinau pirmiau per filmus nei per knygą. Ir jaučiu, mano pirmasis matytas Frankenšteinas buvo tokia nevykusi komedija paaugliams, na ir, žinoma, Adamsų šeimynėlės Svirdulys, kuris geriausiai atkopijuoja Jameso Whaleso 1931-ųjų Frankenšteino monstrą.
Frankenšteinas pirmąkart gimė 1818 m., kai M. Shelley, būdama Lordo Byrono, savo vyro Percy, Johno Polidorio ir Claire Clairmont kompanijoje, susilažino parašyti po siaubo istoriją. Ši istorija įkūnyta Keno Russelo filme "Gothic", jau esu apie šį filmą šnekėjusi. M. Shelley buvo visai neseniai netekusi kūdikio, tad gal ir būtų galima lipdyti jai norą sukurti kitą kūrinį ar prikelti iš mirusiųjų. Be to, nuo vaikystės jai buvo žinomi jos dėdės keisti eksperimentai su elektra ir judančiais (gyvais) "makaronais". Inspiracijų pilna ji pasauliui davė nuostabų dirbtinai sukurtą žmogų su nuostabiai jautria siela, skaidriu protu ir ne tokia jau bloga širdimi. Tik tas išoriškumas pasauliui darė daug stipresnį įspūdį, deja, ir visiems tas nelaimingas žmogus yra likęs kaip monstras, anomalija ir t.t. Pati knyga įdomiai parašyta, nes įvyksta pasakojimas ir perpasakojimai, daugiasluoksnis įrėminimas, per laišką, kuriame personažas pasakoja savo istoriją, kurią jam pasakojo kitas personažas, kuris girdėjo monstrą šnekant. Tikra painiava. Taip ir neaišku, ar mes turime tiesą, ar sugedusį telefoną. Šiuo atveju siaubas kuriamas per negalėjimą/nenorėjimą išvysti tą monstrą: jo baisumas lieka atpasakojamas iš lūpų į lūpas, kad sumažinti tą siaubą, nors rezultatas gaunasi atvirkštinis.

Kalbant apie filmus, tai pati pirmoji ekranizacija buvo sukurta Tomo Edisono 1910 m.:



Šis filmas buvo pamestas ir atrastas daug vėliau, nei Borisas Karloffas įamžino labiausiai mums įstrigusį Frankenšteino monstro variantą.


1931 m. J. Whales sukūrė patį garsiausią "Frankenšteiną" su jau minėtuoju B. Karloffu. Tačiau jo monstras buvo tikrai baisus tiek fiziškai, tiek savo dvasiniu bukumu. Jau nuo pat pradžių žiūrovas užprogramuojamas minties, kad monstras nebus kažkas gero, kai padejėjas Igoris pavogia abnormalias smegenis... Ir išties mes gauname bukai bliaunantį monstrą, bijantį ugnies, keistai vaikštantį ir dar žudantį mažas mergaites... Belieka monstro tik bijoti... (čia galite peržiūrėti filmą)



1935 m. sukuriamas tęsinys "Frankenšteino nuotaka" ("The Bride of Frankenstein). Dabar įdomu, kaip toks monstras gali prašyti sau kompaniono? Aha, vadinasi, bandoma atitaisyti klaidą ir monstrui suteikiami riboti žmogiški jausmai. Jis jaučiasi vienišas, nepritampantis pasaulyje. Ir tokiu pretekstu sukuriama nuotaka, kuri taip pat nieko negali daugiau padaryti apart spygauti. Visiškas automatizmas ir tiek. (čia galite peržiūrėti visą filmą)




Daug įdomesnės įvairios šių filmų kritikų interpretacijos, atmetant krikščioniškas dalis apie tai, kaip žmogus konkuruoja su dievu. Daug įdomiau apsvarstyti J. Whaleso homoseksualumą ir jo įtaką filmams. Vieni laikosi nuomonės, kad būtent monstro sukūrimas yra kaip ir bandymas "daugintis". Žinoma, yra tų labiau paviršutiniškų interpretacijų, kad būtent pats monstras yra Frankenšteino tobulas partneris (kaip pvz., "Rocky Horror Picture Show" (1975) ar "Andy Warhol's Frankenstein" (1973)). Geriausiai šitą komplikuotą situaciją galėtų atskleisti filmas apie patį režisierių "Gods and Monsters" (1998) (super filmas, labai rekomenduoju, kurį galite peržiūrėti čia).



Žinoma, vėliau visokių kinematografinių frankenšteinų nuotykių buvo begalės, tačiau nelabai verti paminėjimui, nebent linksma komedija "Young Frankenstein" (1974) (visas filmas).



Vienas geriausiai adaptuotų filmų apie Frankenšteino nuotaką yra laikomas "The Bride" (1985), kuriame Frankenšteiną vaidina pats Stingas.



Iki tolei nelabai buvo keliami klausimai apie pačią nuotaką, ji tarsi tebuvo šiaip kažkoks stereotipiškas poravimo/si įrankis. Jei monstras kėlė diskusijas apie homoseksualumą, tai nieko neteko užtikti apie nuotaką. Tačiau būtent šis filmas šviesą atsuka į nuotaką, o monstras kaip ir apleidžiamas. Stingo Frankenšteinas nors ir prižadėjęs sukurti nuotaką monstrui, tačiau išvydęs jos grožį, slapta pats užsinori jos. O ir pati nuotaka išsigąsta monstro ir šis galiausiai atsitraukia sužeista širdimi. Stingo personažas turi visai kitokių užmojų, iš pirmo žvilgsnio net galėtum patikėti, kad jį apėmusios nyčiškos idėjos sukurti moterį antžmogį: protingą, nepriklausomą, lygią vyrui moterį-kompanionę (šauni mintis, iš kurios saldžiai juokiasi Frankenšteino draugelis mergišius). Atrodo, toks nuotakos sūkurimas tikrai būtų patenkinęs pačią M. Shelley, kurios motina buvo garsioji ankstyvųjų laikų feministė Mary Wollstonecraft Godwin). Jis sukūrė kūną, todėl ir sukurs protą. Tobulą protą. Tuo tarpu monstras išėjęs į pasaulį po truputį atranda tikrąjį žmoniškumą ir atrodo, kad kaskart monstrui įgavus geresnių savybių, Frankenšteinas ima prarasti savo džentelmeniškumą. Jie kaip ir vienas su kitu susiję: monstras ir kūrėjas, tačiau jų savybės keičiasi kaip Doriano Grėjaus paveikslas sensta. Galiausiai jaunajqme mokslininke prasiveržia tamsūs jausmai užvaldyti jauną moterį ir per jėgą ją paimti, tačiau ji išgelbstima jautruolio monstro. Tad kas iš tikrųjų buvo tas monstras? (visas filmas)



1994 m. pasirodė pats detališkiausias filmas "Mary Shelley's Frankenstein" su tokiom pavardėm kaip Kenneth Branagh, Helena Bonham Carter, Robert De Niro, o prodiusavo pats Francis Ford Coppola. Nors tai nebūtų pati tiksliausia adaptacija, bet vis tiek viena geriausių. Filmai ir neturi aklai sekti knygos, turi sukurti savo pasaulį. Šiuo atveju monstras vėl yra žudikiškos kilmės kaip ir J. Whaleso ekranizacijose. Jis nužudo mokslininko mylimąją ir pareikalauja, kad jam sukurtų nuotaką. Frankenšteinas kaip ir bando prikelti savo nuotaką, bet sau, o ne monstrui, tačiau prikelta baisi vargšelė negali į save net pažiūrėti... Šioje versijoje visgi nuotaka neturi jokių feministinių poteksčių kaip ankstesnėje versijoje, tiesiog lieka patriarchalinės visuomenės atstovų - vyrų - auka (du pešasi, trečias nukenčia). (visas filmas)



Pačia tiksliausia ekranizacija (ir savo mėgstamiausia) laikyčiau 2004 m. sukurtą dviejų dalių filmą. Kas man visad buvo labai svarbu - tai tikslus monstro atvaizdavimas. Jei monstras yra monstriškas, tai toks personažas yra bevertis ir tikrai nevertas tiek dėmesio, kiek sulaukė iš mūsų. Tačiau tame ir esmė, kad M. Shelley sukūrė labai jautrią būtybę, su kilnia širdimi, filosofišku mąstymu, ir būtent tokį pavaizduoja ši versija. Tada pasidaro suprantamas noras turėti sau tokią pačią kompanionę, kokie žudymo/savigynos motyvai ir t.t. Būtinai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą, kuris galbūt padės išrauti karloffiškąjį frankenšteino monstrą iš Jūsų galvos. (pirma dalis, antra dalis)

Na, o prieš tris metus buvau užsiminus, kad žadama nauja "Bride of Frankenstein" versija, kurios reikalai, rodos, nelabai juda, bet data preliminariai nustatyta 2015 m. Jei pasaulio pabaiga neištiks mūsų, tai gal ir išvysime naują nuotaką :)

O jei manote, kad praleidau kokią gerą Frankenšteino versiją, tai lauksiu komentarų :)

2012 m. gruodžio 15 d., šeštadienis

John Ajvide Lindqvist - Įsileisk mane (apie knygą ir filmus)


Ką gi, nors sunku buvo prisiruošti, bet reikia aprašyti knygas (ir filmus tuo pačiu), kad įrodyčiau, kad tęsiu pažadą skaityti knygas. Viena iš sąrašo yra John Ajvide Lindqvist knyga "Įsileisk mane". Tai tikrai neįtikėtinai gerai parašyta knyga (kuri, matyt, net ir verčiasi gerai), žinant kad tai yra autoriaus debiutas, o dar čia iškart du kontinentai užsimanė pastatyti filmus pagal knygą. Tai sėkmė... Net Annės Rice vampyrai nesugeba šitaip pritraukti prodiuserių. O dar pamenu, kad po švediško filmo debiuto ir spektaklis buvo pradėtas statyti. Belieka tik džiaugtis tokia sėkme ir slapta pavydėti :D
Šitą knygą pasigriebiau, kai su teta vasarą išvykome pakeliauti po Vidurio Europą, aplankant Prahą, Vieną ir Budapeštą. Tokie gražūs vaizdai pro autobuso langą ir tokie kraupūs vaizdiniai, kylantys iš knygos. O dar autobuso kaimynė, pasirodo, skaitė tą knygą ir netikėta diskusija... Žinoma, visad geriau rašyti šviežias mintis, tačiau ir dabar pasidalinsiu šiokiais tokiais įspūdžiais. Beje, mėgstu spoilinti (neatradau dar taisyklingo lietuviško atitikmens).
Visų pirma, tai ši knyga jau vien už tai pliusą gauna, kad yra intelektuali, ne pižoniškai besipuikuojanti savo išmone, bet visad paberianti kokių perliukų ar vien jau kaip gražiai struktūriškai parašyta, kad net ir didžiausia apimtis susivalgo greitai.
Mus nukelia į 80-ųjų Stockholmą, viskas vyksta naujame rajone, kur turėjo būti viskas tobula: naujoviški namai, jaunos šeimos. Pasitelkti nauji tyrimai tokiai absoliučiai gerai erdvei sukurti: be smurto, be girtuoklių, be asocialų. Tačiau kaip visada tokios socialinės utopijos žlunga (tereikia prisiminti sovietinius utopinius planus ir kas iš viso to likę šiandien). Vieni herojai renkasi pagirtuokliauti vietiniame bare, tuo tarpu dvylikametis Oskaras yra nuolatos apjuokiamas ir skriaudžiamas mokykloje, o netikėtai ir atsiranda kraupios žmogžudystės apylinkėje. Taip tobulai suprojektuotas rajonas tampa tikru košmaru, o ką bekalbėti apie keistus kaimynus, neseniai atsikrausčiusius ir užsiklijavusius buto langus.
Įdomiai išvystomas Oskaro personažas: vaikas yra tapęs pašaipų objektu, tačiau paslapčia domisi įvykusiomis žmogžudystėmis ir pats svajoja, kaip sužalotų savo priešininkus. Tarsi pačios aukščiausios jėgos pasiunčia jam Eli, vaiką vampyrą, kuris, atrodo, lengvai galėtų išpildyti visus Oskaro juodžiausius troškimus.
Eli personažas taip pat yra intriguojantis, nes jau kelis amžius keliauja per žemę, tačiau niekaip nesugeba suvokti elemenatarių dalykų apie pasaulį: kaip žmonės elgiasi, kaip rengiasi, kaip šneka. Tarsi vampyriška egzistencija nepagerina vaiko proto (kaip ir daunai nustoja vystytis pasiekę 6 metų ribą). Jokiu būdu nesakau, kad Eli turi dauno sindromą. Šimtmečių patirtis vis tiek daro įtaką ir tokie dalykai kaip rubiko kubikas tėra vienas juokas. Galbūt neveltui daugelis rašytojų vaikus vampyrus vaizduoja kaip ne pačias geriausias būtybes. Tačiau Eli vis tiek sugeba pasirinkti sau tinkamas aukas-kraujo parūpintojus-prižiūrėtojus. Jei ankstesnioji auka yra pedofilas, tai sekanti - vaikas Oskaras. O dar ta Eli paslaptis, kas yra iš tikrųjų ir kas nutiko prieš kelis šimtus metų... Taip ir norisi išplepėti dabar pat :D
Mane būtent ta dalis su pedofilija labai nemaloniai nuteikė. Kaip bebūtų, tai negali būti tema, kuria sveikas žmogus galėtų mėgautis, o dar visos tos detalės, kaip vienas vaikas aiškiai užsiiminėjantis prostitucija ir dėl to neturintis jokių priekinių dantų, kad lengviau būtų susigrūsti suagusio vyro penį... Tikras košmaras, realybė, kurios niekas nenorėjo žinoti.
Nedominuojanti dalis, tačiau užpildanti vampyriškas spragas yra Virginijos virsmas vampyre, kaip visa tai suvokiama, išgyvenama ir nusprendžiamas likimas. Man labai patiko ta dalis, nes manau, kad kiekvienas vampyrų fanas paklausia savęs, o kaip būtų man.
Autorius taip pat parašė trumpą pabaigą, kas vėliau nutinka Oskarui ir Eli, knygoje "Let the Old Dreams Die". Gaila, "Obuolys" kaip ir nerodo ženklų šią knygą išversti. Tad aš ir pati nežinau šios porelės tolimesnio likimo.

Na, o kalbant apie filmus, tai bet kokiu atveju siūlau pasirinkti švediškąją versiją "Let the Right One In" (2008), kuri šią istoriją padaro šiek tiek mažiau agresyvią, nebelieka tos aiškios pedofilijos (visai neįtariau tokių motyvų), man sudarė švelnios vaikiškos draugystės įspūdį, tik ne šiaip paprastų vaikų, o vaiko su nemirtinga būtybe, įstrigusia vaiko kūne. Nors ir smurto filme daug, vis tiek ta istorija man buvo miela. O ir Eli pavaizduota labai gerai, sunku tiksliai pasakyti, ar tai mergaitė, ar berniukas. Na, o amerikietiška versija (vis tiek nesuprantu, kodėl reikėjo perkurti?) "Let Me In" (2010) paaštrino smurtiškas dalis kiek galėjo, persunkė nuolat kraupiai skambančia muzika, žodžiu, padarė tikrą siaubo filmą, kuriame vaikai žudomi, vaikai žudo ir t.t. (kažkaip net nebestebina, kad tiek daug susišaudymų įvyksta Amerikoje net tokiose vietose kaip mokyklos). O ir šiaip per daug išduodama amerikietiškoje versijoje, patogiai susakoma, kas kaip kodėl vyksta, kai tuo tarpu švediškoje versijoje gauni pats pasukti galvą (ką aš daug labiau preferuoju, žinoma). Ir šiaip Eli per daug akivaizdžiai mergaitiška (o juk Eli - iškastruotas berniukas). Susidaro toks įspūdis, kad ne Eli pavergia sau Hokaną, bet jis ją uždaręs laiko kaip kokią seksualiai išnaudojamą silpną mergaitę-auką (kas visiškai ne tiesa, deja, tačiau amerikiečiai negali išeiti iš kitokių istorijų ratų, jie pastaruoju metu tiesiog myli tokias pedofiliškas seno dėdės ir mažos mergaitės stereotipiškas istorijas, o po to eina šaudyti visus vyrus, kurie ne taip pažiūrėjo į mažą mergaitę...).

Na, o kokios Jūsų nuomonės?




Let The Right One In Online
Let Me In Online

Įvertinimas: na, sudėtinga su vampyrų vaikų įvaizdžiais šiuose filmuose, nesudaro jie gerų mielų būtybių vaizdo :)

2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

2012 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

Kaip pasivampyrinti šį ketvirtadienį

Bedirbant Scanoramoje pastebėjau, kad artimiausiu metu bus Yomayo dienos Forum Cinemas, tad ilgai nedvėjojus greitai susidėliojau tvarkaraštį ir pasigriebiau filmus. Taip, per vieną dieną galima pažiūrėti tris vampyriškus filmus.

Pvz. 11 val. galima pradėti Timo Burtono "Frankenvyniu":


Tada 14 val. galima užbaigti "Twilight" sagą:


Na, o vakarą pasitikti su "Monstrų viešbučiu":




2012 m. spalio 31 d., trečiadienis

2012 m. spalio 30 d., antradienis

2012 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

"Golfo srovė po ledkalniu", arba filmas apie Lilith


Jau nuo vakar Kauną ir kitus didžiuosius Lietuvos miestus smagina/smagins Tarptautinis Kauno kino festivalis. Mielieji, yra vienas filmas tiesiog privalomas pažiūrėti kiekvienam vampomanui, kuriam kiek įdomi vampyriška mitologija apie Lilith, pirmąją Adomo žmoną, kuri ir davė žmonėms peno apie nemirtingumą ir vampyrus.

Adomo pirmoji žmona Lilit minima senovės Rytų legendose, Talmude ir viduramžių Kabalos knygose. Pasak šių šaltinių, ji nebuvo sukurta iš Adomo šonkaulio kaip Ieva, o nulipdyta iš molio kaip ir pirmasis vyras. Tačiau Adomas nepripažino jos lygybės, tad Lilit, susikivirčijusi su juo, iškeliavo į Babiloną. Ji neturi sielos ir yra nemirtinga. Ji keičia vardus ir išvaizdą bei užvaldo vyrus prieš jų valią. Pasiekusi savo tikslą, Lilit palieka savo aukas, pasmerkdama jas dvasinei ir fizinei mirčiai. Tačiau ji nėra vien gėrio ar blogio įsikūnijimas. Ji sukurta iš visai kitokios materijos. Įkvėptas prancūzų rašytojo Anatole‘io France‘o kūrinių, Jevgenijaus Paškevičiaus filmas „Golfo srovė po ledkalniu“ sudarytas iš trijų dramatiškai susipynusių istorijų, kurių pagrindinė herojė – nemirtingoji Lilit, klajojanti laike ir erdvėje su savo demoniška misija.



Šito filmo neišeis gauti kitu būdu, tad skubėkite į seansus!

Seansai:
Kaunas Rugsėjo 27d. 18:00, M. Žilinsko dailės galerija
Vilnius Spalio 6d. 21:00, Kino centras "Skalvija"
Klaipėda Spalio 13d. 18:30, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras
Šiauliai Spalio 13d. 21:00, Salė „Polifonija“
Panevėžys Spalio 20d. 17:15, Kino centras "Garsas"

Daugiau informacijos

2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Bled (2009)


Kadangi turiu sukaupus begalę įvairiausių vampyriškų (ir ne tik) filmų, kurių esu net nepažiūrėjusi, manau, atėjo laikas imtis jų peržiūrėjimo (ir jei stiprybės pakaks) bei aprašinėjimo.

Prieš kelias dienas teko žiūrėti mažo biudžeto, bet visai neblogai žiūrimą filmą "Bled". 
Siužetas sukasi apie menininkę, kuri bando perteikti kitokį vidinį pasaulį, atsiskleidžiantį jai per sapnus, tačiau niekaip negalinčią pasitenkinti meniniu išpildymu. Amžinas savo šedevro ieškojimas. Tačiau vieną vakarą atsiranda paslaptingas (žinoma, europietis) pirkėjas, kuris suvilioja menininkę pasiūlymu priimti jo dovaną: senoviško ir reto medžio (žinoma, iš Rytų Europos) strigoi, kurio kraujingi syvai kaip narkotikas gali nunešti į tą išsvajotą kitą pasaulį. Jam pasidavė ir tokie garsūs menininkai kaip A. Mucha bei G. Klimtas (įdomu, kodėl taip sistemiškai pasirinko art nouveau menininkus?). Ir nuo šios dalies žengiame į vampyrišką fabulą.

Nors akivaizdžiai matosi, kad filmas turėjo siaurą biudžetą, tačiau leido pasireikšti kompiuteriniams grafikams, kurie visai šauniai susitvarkė su sapnų pasaulio vizualiniu klausimu. Gražus ir kraupus sapnų pasaulis, iš kurio gali pabusti ir vampyre. 
Taip priminė paauglystės laikus, kai intensyviai sapnuodavau vampyriškus sapnus, tačiau, gaila, nepabudau nemirtinga! :)



Įvertinimas: kadangi mano kriterijus yra vizualinė vampyro reprezentacija, tai šito filmo vampyras yra tikras šlykštukas iš pelkių, deja.

Movie Online

2012 m. liepos 16 d., pirmadienis

Filmai apie mirtį

Mane, kaip vampyromanę, apskritai labai traukia mirties mintis, kaip ir tikriausiai 90% kitų paprastų mirtingųjų. Taip jau yra, kad ateiname į šį pasaulį ir staiga susivokiame, kad tuoj turėsime išeiti. Ir nesvarbu, kokios religijos beegzistuotų, žmogus visvien nerimastingai mąstė ir mąstys apie savo būsimą mirtį. Mane pačią dažnai apima absurdiška baimė ir suvokimas, kad tai neišvengiama. Tad ir tokia tema siūlau filmų, galbūt tai padės labiau susidraugauti su ta mirtimi :)

Harold and Maude (1971)



Tokia miela istorija apie du įsimylėjelius jaunąjį Haroldą ir močiutę Maude, kurie susitinka kapinėse, reguliariai besilankydami laidotuvėse. Kaip aš myliu šitą istoriją, tiesiog neleidžia nusiminti ir reikia tikėtis, kad kai būsiu Maude amžiaus, aš sutiksiu savąjį Haroldą, atvažiuojantį prašmatniu katafalku :D

Cemetary Man (1994)


Francesco Dellamorte yra kapinių prižiūrėtojas, kuris važinėja senu vabalu ir nuolatos deklamuoja poiškas eiles. Kaip kapinės be meilės, tad automatiškai ir gyvieji numirėliai atsiranda :)

Kissed (1996)



Vienas mano mėgstamiausių filmų, kuris priverčia kitaip pažiūrėti į tuos žmones, kurie tiesiog myli lavonus. Ir nieko tame nėra šlykštaus, nes meilė negali būti šlykšti.

Undertaking Betty (2002)



O laidojimo namuose irgi gali būti visokiausių neištikimybių ir uždraustų meilių :D

Eulogy (2004)


Argi ne tiesa, kad net ir pas mus su giminėmis susitinkama tik per laidotuves? Tai ir šis filmas sukasi apie vieno senelio mirtį :) Bent jau linskmai į mirtį žiūrima.

I Sell the Dead (2008)


Tai labai grafiškai gražus filmas apie nelabai gražią profesiją - lavonų vagis. Žinoma, juk viskas dėl mokslo buvo daroma! Tačiau nevisad galima pasitikėti tais lavonais...

Biutiful (2010)


Ispanų filmas, užkariavęs visų širdis. Jei nenorite ašarų, nežiūrėkite šio filmo. O istorija apie žmogų, kuris turį dovaną/pareigą/naštą: jis mato mirusiuosius ir turi padėti jiems grąžinti skolas, kad šie galėtų ramiai ilsėtis pomirtiniame gyvenime. Tačiau ar pats herojus sugebės gražinti skolas?

Get Low (2010)


Senukas sumąstė pasidaryti laidotuvių vakarėlį priėš savo mirtį, sukvietęs visą miestelį. Tiesiog verta pažiūrėti ir galbūt mums irgi susiorganizuoti kada tokį vakarėlį? :D

After.Life (2010)



Kas nutiktų, jei visgi po mirties prisikėli morge? Ir matai, kaip patalogas tave ruošia laidotuvėms? O jei visgi tai tik sapnas. O jei realybė?

O galbūt ir Jūs turite kokių pasiūlymų šia tema?:)


2012 m. birželio 20 d., trečiadienis

Twilight: Breaking Dawn Part II traileris




"I was born to be a vampire". Dievaži! Net labiausiai prisiekęs vampomanas nedrįstų šitaip pagalvoti :D

2012 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Bebrėkštant aušrai




Šiandien netikėtai man išmetė reklamą apie seilėlydžio naujienas: parodė sparkling prodigy daughter Renesmee, kuri išties yra labai gražutė mergaitė ir velniška protinguolė (na, aš tikrai jos metų nebūčiau taip drąsiai ir kietai pašnekėjus, dievaži, tie vaikai mane erzina su savo mažom šauniom smegenim).

2012 m. birželio 2 d., šeštadienis

"Monster Man" (2012)

Iš pradžių mane suintrigavo pavadinimas, o tada paaiškėjo, kad tai yra dar geriau nei tikėjaus. Tai visai šviežia dokumentika apie siaubo filmų užkuliusius: apie oldschoolinių pabaisų kūrimą. Ir visos dramos, intrigos, o svarbiausia - mikroskopinis žvilgsnis į darbo procesą. Tikrai rekomenduoju.



Monster Man Online

Pasakėlė apie sovietų vilkolakį

RIP Eiko Ishioka

Pastaruoju metu daug mano mylimų dizainerių iškeliavo į dausas. Ir tik šiandien sužinojau, kad š. m. sausio 21 d. mirė Eiko Ishioka, kuri didžiausią pripažinimą gavo po Francio Fordo Coppolos "Drakulos" (1992). Manau, tikriausiai nėra nė vieno vampomano, kuris nebūtų matęs šio fantastiško filmo. Režisierius siekė kostiumais sugroti visą filmą, norėjo, kad kostiumai taptų pačia scenografija, o visa kita būtų papildoma šviesomis, net daugiausiai finansų skyrė E. Ishiokos idėjoms. O ji kiekvienam herojui sukūrė atitinkamus kostiumus bei nustebino kokybiška kiekybe. Drakulai, kaip tūkstantveidžiui blogiui, buvo parinkta visa įvairovė kostiumų. Liusė turėjo gyvatės, driežo elementų, kurie turėjo atskleisti jos sensualumą per šių gyvių judesį. Mina tuo tarpu simbolizavo kuklumą, tad ir jos kostiumai atitinkamai buvo victorian. O Reinfildas savo tramdomaisiais marškiniais labai gerai įvaizdino naruotą vabzdžio kūną. Ką ir daugiau bepridurti, E. Ishioka norėjo sugriauti stereotipinį Drakulos įvaizdį ir tuo pačiu metu sukūrė naują stereotipą, kurį tiek daug kas kopijuoja bei parodijuoja.






Blog Widget by LinkWithin