Frankenšteino monstrai ir nuotakos

Jau seniai kirba mintis pradėti kalbą apie Frankenšteino nuotaką. Būtent šita būtybė mane labai vilioja (anksčiau vis rasdavau progą ja persirengti ir net svajojau, kad mano vestuvės būtų frankenšteiniškos, ant sienos kaba 35-ųjų ekranizacijos portretai, o ir net iš vyro gavau pavardę, kuri beveik identiška Mary Shelley mergautinei pavardei Godwin). Tačiau kaip galiu pradėti nuo nuotakos, kai reikia aptarti ir visą pradžią? Tad bandysiu Jus įvesti į knygos ir filmų virtinę su savais komentarais.

Žinoma, kaip daugelis mūsų, su Frankenšteino monstru susipažinau pirmiau per filmus nei per knygą. Ir jaučiu, mano pirmasis matytas Frankenšteinas buvo tokia nevykusi komedija paaugliams, na ir, žinoma, Adamsų šeimynėlės Svirdulys, kuris geriausiai atkopijuoja Jameso Whaleso 1931-ųjų Frankenšteino monstrą.
Frankenšteinas pirmąkart gimė 1818 m., kai M. Shelley, būdama Lordo Byrono, savo vyro Percy, Johno Polidorio ir Claire Clairmont kompanijoje, susilažino parašyti po siaubo istoriją. Ši istorija įkūnyta Keno Russelo filme "Gothic", jau esu apie šį filmą šnekėjusi. M. Shelley buvo visai neseniai netekusi kūdikio, tad gal ir būtų galima lipdyti jai norą sukurti kitą kūrinį ar prikelti iš mirusiųjų. Be to, nuo vaikystės jai buvo žinomi jos dėdės keisti eksperimentai su elektra ir judančiais (gyvais) "makaronais". Inspiracijų pilna ji pasauliui davė nuostabų dirbtinai sukurtą žmogų su nuostabiai jautria siela, skaidriu protu ir ne tokia jau bloga širdimi. Tik tas išoriškumas pasauliui darė daug stipresnį įspūdį, deja, ir visiems tas nelaimingas žmogus yra likęs kaip monstras, anomalija ir t.t. Pati knyga įdomiai parašyta, nes įvyksta pasakojimas ir perpasakojimai, daugiasluoksnis įrėminimas, per laišką, kuriame personažas pasakoja savo istoriją, kurią jam pasakojo kitas personažas, kuris girdėjo monstrą šnekant. Tikra painiava. Taip ir neaišku, ar mes turime tiesą, ar sugedusį telefoną. Šiuo atveju siaubas kuriamas per negalėjimą/nenorėjimą išvysti tą monstrą: jo baisumas lieka atpasakojamas iš lūpų į lūpas, kad sumažinti tą siaubą, nors rezultatas gaunasi atvirkštinis.

Kalbant apie filmus, tai pati pirmoji ekranizacija buvo sukurta Tomo Edisono 1910 m.:

Šis filmas buvo pamestas ir atrastas daug vėliau, nei Borisas Karloffas įamžino labiausiai mums įstrigusį Frankenšteino monstro variantą.

1931 m. J. Whales sukūrė patį garsiausią "Frankenšteiną" su jau minėtuoju B. Karloffu. Tačiau jo monstras buvo tikrai baisus tiek fiziškai, tiek savo dvasiniu bukumu. Jau nuo pat pradžių žiūrovas užprogramuojamas minties, kad monstras nebus kažkas gero, kai padejėjas Igoris pavogia abnormalias smegenis... Ir išties mes gauname bukai bliaunantį monstrą, bijantį ugnies, keistai vaikštantį ir dar žudantį mažas mergaites... Belieka monstro tik bijoti... (čia galite peržiūrėti filmą)



1935 m. sukuriamas tęsinys "Frankenšteino nuotaka" ("The Bride of Frankenstein). Dabar įdomu, kaip toks monstras gali prašyti sau kompaniono? Aha, vadinasi, bandoma atitaisyti klaidą ir monstrui suteikiami riboti žmogiški jausmai. Jis jaučiasi vienišas, nepritampantis pasaulyje. Ir tokiu pretekstu sukuriama nuotaka, kuri taip pat nieko negali daugiau padaryti apart spygauti. Visiškas automatizmas ir tiek. (čia galite peržiūrėti visą filmą)

Daug įdomesnės įvairios šių filmų kritikų interpretacijos, atmetant krikščioniškas dalis apie tai, kaip žmogus konkuruoja su dievu. Daug įdomiau apsvarstyti J. Whaleso homoseksualumą ir jo įtaką filmams. Vieni laikosi nuomonės, kad būtent monstro sukūrimas yra kaip ir bandymas "daugintis". Žinoma, yra tų labiau paviršutiniškų interpretacijų, kad būtent pats monstras yra Frankenšteino tobulas partneris (kaip pvz., "Rocky Horror Picture Show" (1975) ar "Andy Warhol's Frankenstein" (1973)). Geriausiai šitą komplikuotą situaciją galėtų atskleisti filmas apie patį režisierių "Gods and Monsters" (1998) (super filmas, labai rekomenduoju, kurį galite peržiūrėti čia).



Žinoma, vėliau visokių kinematografinių frankenšteinų nuotykių buvo begalės, tačiau nelabai verti paminėjimui, nebent linksma komedija "Young Frankenstein" (1974) (visas filmas).



Vienas geriausiai adaptuotų filmų apie Frankenšteino nuotaką yra laikomas "The Bride" (1985), kuriame Frankenšteiną vaidina pats Stingas.



Iki tolei nelabai buvo keliami klausimai apie pačią nuotaką, ji tarsi tebuvo šiaip kažkoks stereotipiškas poravimo/si įrankis. Jei monstras kėlė diskusijas apie homoseksualumą, tai nieko neteko užtikti apie nuotaką. Tačiau būtent šis filmas šviesą atsuka į nuotaką, o monstras kaip ir apleidžiamas. Stingo Frankenšteinas nors ir prižadėjęs sukurti nuotaką monstrui, tačiau išvydęs jos grožį, slapta pats užsinori jos. O ir pati nuotaka išsigąsta monstro ir šis galiausiai atsitraukia sužeista širdimi. Stingo personažas turi visai kitokių užmojų, iš pirmo žvilgsnio net galėtum patikėti, kad jį apėmusios nyčiškos idėjos sukurti moterį antžmogį: protingą, nepriklausomą, lygią vyrui moterį-kompanionę (šauni mintis, iš kurios saldžiai juokiasi Frankenšteino draugelis mergišius). Atrodo, toks nuotakos sūkurimas tikrai būtų patenkinęs pačią M. Shelley, kurios motina buvo garsioji ankstyvųjų laikų feministė Mary Wollstonecraft Godwin). Jis sukūrė kūną, todėl ir sukurs protą. Tobulą protą. Tuo tarpu monstras išėjęs į pasaulį po truputį atranda tikrąjį žmoniškumą ir atrodo, kad kaskart monstrui įgavus geresnių savybių, Frankenšteinas ima prarasti savo džentelmeniškumą. Jie kaip ir vienas su kitu susiję: monstras ir kūrėjas, tačiau jų savybės keičiasi kaip Doriano Grėjaus paveikslas sensta. Galiausiai jaunajqme mokslininke prasiveržia tamsūs jausmai užvaldyti jauną moterį ir per jėgą ją paimti, tačiau ji išgelbstima jautruolio monstro. Tad kas iš tikrųjų buvo tas monstras? (visas filmas)



1994 m. pasirodė pats detališkiausias filmas "Mary Shelley's Frankenstein" su tokiom pavardėm kaip Kenneth Branagh, Helena Bonham Carter, Robert De Niro, o prodiusavo pats Francis Ford Coppola. Nors tai nebūtų pati tiksliausia adaptacija, bet vis tiek viena geriausių. Filmai ir neturi aklai sekti knygos, turi sukurti savo pasaulį. Šiuo atveju monstras vėl yra žudikiškos kilmės kaip ir J. Whaleso ekranizacijose. Jis nužudo mokslininko mylimąją ir pareikalauja, kad jam sukurtų nuotaką. Frankenšteinas kaip ir bando prikelti savo nuotaką, bet sau, o ne monstrui, tačiau prikelta baisi vargšelė negali į save net pažiūrėti... Šioje versijoje visgi nuotaka neturi jokių feministinių poteksčių kaip ankstesnėje versijoje, tiesiog lieka patriarchalinės visuomenės atstovų - vyrų - auka (du pešasi, trečias nukenčia). (visas filmas)



Pačia tiksliausia ekranizacija (ir savo mėgstamiausia) laikyčiau 2004 m. sukurtą dviejų dalių filmą. Kas man visad buvo labai svarbu - tai tikslus monstro atvaizdavimas. Jei monstras yra monstriškas, tai toks personažas yra bevertis ir tikrai nevertas tiek dėmesio, kiek sulaukė iš mūsų. Tačiau tame ir esmė, kad M. Shelley sukūrė labai jautrią būtybę, su kilnia širdimi, filosofišku mąstymu, ir būtent tokį pavaizduoja ši versija. Tada pasidaro suprantamas noras turėti sau tokią pačią kompanionę, kokie žudymo/savigynos motyvai ir t.t. Būtinai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą, kuris galbūt padės išrauti karloffiškąjį frankenšteino monstrą iš Jūsų galvos. (pirma dalis, antra dalis)

Na, o prieš tris metus buvau užsiminus, kad žadama nauja "Bride of Frankenstein" versija, kurios reikalai, rodos, nelabai juda, bet data preliminariai nustatyta 2015 m. Jei pasaulio pabaiga neištiks mūsų, tai gal ir išvysime naują nuotaką :)

O jei manote, kad praleidau kokią gerą Frankenšteino versiją, tai lauksiu komentarų :)