Kaukolytės ir zombiai vyrams

Neseniai darbo reikalais vėl grįžau į mados pasaulio užkulisius ir nustebino (anksčiau man negirdėtas) dizaineris Yohji Yamamoto, kurio naujausia tiesiog kolekcija apžavėjo mane!

Ir pats šaunusis dizaineris:

Because I Could Not Stop For Death

Because I could not stop for Death,

He kindly stopped for me;

The carriage held but just ourselves

And Immortality.

We slowly drove, he knew no haste,

And I had put away

My labour, and my leisure too,

For his civility.

We passed the school where children played,

Their lessons scarcely done;

We passed the fields of gazing grain,

We passed the setting sun.

We paused before a house that seemed

A swelling of the ground;

The roof was scarcely visible,

The cornice but a mound.

Since then 'tis centuries; but each

Feels shorter than the day

I first surmised the horses' heads

Were toward eternity.

Emily Dickinson

Keli eilėraščiai ir mirtis

On earth

Ressurection of the little apple tree outside

My window, leaf -

light of late

in the April

called her eyes, forget

forget -

but how

How does one go

about dying?

Who on earth

is going to teach me -

The world

is filled with people

who have never died

Slip

The black balloon

tied to her wrist again, thin hand

floating

an inch above the white

white sheet

The body

a word to be said

into death, one

word

which no one else knows

completely her own -

Night just the shadow of her hell

Excerpt from "Childhood's appointment"

The closer I get to death, the more I love the earth, the thought

introduced itself as I sat shivering on my old park bench before

the dusk fog; as it is, I suppose, to every human being

who has ever lived

past forty.

Franz Wright (1953)

Drakula myli libanietišką maistą

Ši reklama labai dažnai mane persekioja Naujajame Orleane ir ją ką tik pamatė mano vyras ir sako: "O, būtinai įdėk šitą reklamą į savo blogą" :D Žmogus labiau rūpinasi nei aš XD

The Lady and Her Monsters: A Tale of Dissections, Real-Life Dr. Frankensteins, and the Creation of Mary Shelley's Masterpiece - Rosseane Montillo

Pavadinimas labai gremėzdiškas, bet visiškai atitinka senų laikų milžiniškus aparatus, kuriais moklsininkai bandė atrasti gyvybės ir sielos paslaptį.

Knyga yra tikras istorinių šaltinių saldainiukas, kuris nupasakoja, kaip Mary Shelley buvo natūralus savo laiko produktas. Mums šiandien atrodo keista, kaip moteris (!) galėjo sukurti tokį fantastinį kūrinį apie prikeltą žmogų-monstrą? Tačiau nuo XVIII a. Apšvietai įsigalėjus, visokio plauko mokslininkai pradėjo keisčiausius eksperimentus, kaip Galvanis pradėjo keistas fantastines teorijas, kad varlės (ir kiti gyviai) savyje talpina elektros sklidiną skystį, nes eksperimento metu, leidžiant elektros srovę, tos varlės judėdavo. Ir kaip kiti mokslininkai atradinėjo savas teorijas. O didžiausias visuomenės susidomėjimas pasiekdavo viršūnę, kai tipiškai per Užgavėnių festivalių laikotarpį buvo atliekamos viešos autopsijos. Tai buvo naujasis cirkas. O ką kalbėti apie tokius šou, kai elektros srove buvo bandoma prikelti žmogų ir kurio kūnas judėjęs kaip gyvas? Galit įsivaizduoti žmonių šoką!

Knyga pilna ir istorijų apie lavonų vagis (resurrectionists), kurie lavonais aprūpindavo gydytojus ir eksperimentatorius. Suprantama, kad tai natūralus būdas geriau pažinti žmogaus kūną (o tai kaip ilgai žmonės tikėjo, kad gimda keliauja kūnu ir gali uždusinti moteris), tačiau lavonų paklausa pasidarė tokia didelė, kad keli banditėliai ėmė žudyti žmones dėl gero atlygio. Tai, žinoma, sukėlė moralės ir etikos klausimus, todėl buvo rasta kita išeitis - sunkius nusikaltėlius nubausti ne tik mirties bausme (pakarimu), bet ir vieša autopsija. O tuometiniams žmonėms buvo tai didesnis siaubas nei pati mirtis, nes kaip jis bus prikeltas paskutinę teismo dieną, jei jo kūnas bus išskrostas ir supjaustytas į mažas dalis?

Mary Shelley istorija yra ne ką mažiau įdomi nei jos "Frankenšteinas". Vien jau jos motina, anų laikų feministė, Mary Wollstonecraft buvo tikrai nepaprasta persona, galima sakyti, viena pirmųjų seksualinės revoliucijos moterų. Mary tevų namas buvo netoli viešų kartuvių, tad jau tam tikri groteskiški vaizdai nebuvo jai svetimi. O ir jos tėvas William Godwin (mėgstu aš šią pavardę, "neatsitiktinai" mano uošvis yra William Goodwin) buvo intelektualus žmogus, pas kurį rinkdavosi daugelis kitų žmonių, kurie irgi eksperimentavo su kūnais ir atnešė naujoves iš Vokietijos apie gotiškąjį romaną. Mary visad slapta klausydavosi šių pokalbių, tad dabar labiau suprantama, iš kur pas ją buvo tokios žinios ir fantazija.

Visiems rekomenduoju griebti šią knygą, jei tik įmanoma ją kažkokiu būdu gauti ir Lietuvoje (na, juk yra elektroninės versijos). Jei tik mokykloje būčiau skaičius kažką panašaus, biologija ir fizika būtų atrodžiusios daug įdomesnės disciplinos.

Abraham Lincoln Vampire Hunter (2012)

Tik prieš kelias dienas pažiūrėjau šį filmą, kai lėkiau į biblioteką Naujajame Orleane (taip, aš vis dar čia, ilgiau, nei tikėjaus) ir pamačiau šį rekomenduojamą filmą, tad staigiai jį griebiau prie savo knygų krūvos. 

Apie knygą žinojau nuo jos išleidimo laikų, tačiau niekad nebuvau amerikofilė, tad visokie linkolnai manęs neviliojo, tačiau kai iškart sumąstė kurti filmą ir jį prodiusavo Timas Burtonas, tai nebuvau tokia laiminga, nes klausiau vis savęs, kodėl klasikiniai vampyrai neišeina į ekranus taip lengvai, kaip kažkokie linkolnai vampyrų žudikai? Ir šiaip galima suprasti, jei jau pagrindinis veikėjas bus vampyrų žudikas/medžiotojas, tai vampyrai, kaip taisyklė, bus baisūs ir šlykštūs, ir t.t.

Tad visai nesidomėdama pradėjau žiūrėti šį filmą ir labai greitai atpažinau vietoves. Juk viskas buvo nufilmuota Naujajame Orleane ir jo apylinkėse. Būčiau žinojusi, būčiau nuolankiau į šį filmą žiūrėjusi. Labai tikėtina, kad aš filmavimo metu buvau šiame mieste. Na, bet bus dar tų vampyriškų filmų Naujajame Orleane!

Istorija kiek įdomi tuo, kaip vampyrus įpaišė į Amerikos valstijų pilietinio karo kontekstą. Tad pietuose, pasirodo, nuo konkistadorų laikų įsiveisė vampyrai, kurie ypač mėgo juodaodžius vergus/maisto šaltinį. Ir neatsitiktinai juodaodžių emancipacinis sukilimas susijęs su vampyrų vasalų kovomis. Kaip sakant, maistas ėmė reikalauti savo teisių pietuose. Na, o Abė nuo mažens susidūręs su skaudžia vampyriška dalia, kaip tikras Amerikos ūkiškas žmogus, paėmęs į rankas ne kokį įmantrų pistoletą ar špagą, bet sunkų kirvį. O dar kai atsiranda šalia keistas draugelis su pernelyg madinga šukuosena ir akiniais nuo saulės ir pamoko Abrahamą žudymo paslapčių, šis sėkmingai kovoja su blogiu iš pietų ir kaip visi žinome iš istorijos, šiaurė nugali.

Naujasis Orleanas ir Annės Rice palikimas tampa kliše populiariojoje vampyriškoje literatūroje. Vampyrai įsitaisę plantacijose šalia Naujojo Orleano, netgi filmavimas vyko Oak Alley plantacijoje, kuri buvo Louis de Pointe du Lac namai filme "Interviu su vampyru". Ir šiaip tas labai tipiškas konfederatų susiejimas su tokiu blogiu kaip vampyrai, ar net kad blogis nuo ispaniškų šaknų (nors prie ispanų Luizianos valstija, kuri buvo trečdalis dabartinės JAV teritorijos, siekanti nuo Kanados iki Meksikos įlankos, ir suklestėjusi ne prie prancūzų, bet prie ispanų) yra gan rasistinis siauro mąstymo padarinys. Po šiai dienai lotynų ir ispanų palikuonys nėra mėgstami JAV, nors senais laikais Meksikai priklausė beveik visos JAV pietinės valstijos, o mūsų istorijos vadovėliuose šito nieks nenori mokinti), tačiau tuo tarpu labai apeliuoja į tą juodaodžių emancipaciją ir išlaisvinimą nuo vergijos. O kaip žinia, tie patys juodaodžiai kentėjo dar daug dešimtmečių iki kol gavo tikras žmogaus teises. Kaip bebūtų, rasizmas iki šiolei čia gyvas, kad ir kaip žmonės stengtųsi atrodyti tolerantiški.

Šiaip kaip bebūtų, man labai patiko blogietis Adam (Rufus Sewell), toks senas dailus elegantiškas vampyras, gyvenantis gražiuose rūmuose tarp pelkių. Skamba labai romantiškai. Deja, jis labai lengvai krenta nuo Abės kirvio...

Įvertinimas: kaip žinia, aš vertinu vampyrų įvaizdį, o čia jie visi šlykščiais veidais, kaip iš "30 Days of Night", tad deja liūdna dėl to. Vienintelis Adam atrodo gerai ir, žinoma, daugeliui gali apeliuoti Henris (gerasis vampyras su per dideliu tarpu tarp akių).

Movie Online

Neil Jordan "Mistaken"

Prieš kelis metus, kai tik sužinojau, kad Neilas Jordanas, "Interviu su vampyru" režisierius, išleido vampyrišką romaną Mistaken, žinojau, kad ateis diena, kai ir aš pagaliau skaitysiu tą knygą.

Visų pirma, manau, kad Neilui turbūt sunku pabėgti nuo vampyrų: jo tautietis Bramas Stokeris meta didelį šešėlį ant kitų airių literatų, o dar visa patirtis su Annės Rice vampyrais pries dešimtį metų. Manau, kad kartą paragavus vampyriškumo, sunku nuo jo pabegti.

Knyga labai lengvai skaitosi, pastebėjau, kad šiuolaikiniai to arialo rašytojai mėgsta trumpų skyrių stilių. Tai tarsi labai meniškas scenarijus. Su daug kultūrinių nuorodų, kurios neša didelį džiaugsmą bibliofilams bei sinefilams.

Istorija kiek gotiška tuo, kad rašoma kaip knyga-išpažintis, dedikuota kitam asmeniui. Ir labai primena E. A. Poe "William Willson" istoriją apie dopelgengerį (atsiprašau, bet man nepatinka lietuviškas atitikmuo gyvavaizdis). Tuo pačiu ir prisiminiau Annės Rice Blackwood Farm, kuriame Quinnas Blackwoodas buvo persekiojamas savo piktojo dvynio vaiduoklio. Tačiau istorija turi daug realistiškesnį pagrindą, net jei ir viskas apipinama antgamtiškumo aura. Pats autorius prisipažįsta, kad jam pačiam teko susidurti su tokia patirtimi, kai kažkas apsimeta tavimi, persekioja ir pan.

Įdomu tai, kad pagrindinis personažas, kuris ir pasirenka dopelgengerio pusę, gyvena priešais namą, kuriame gyveno Bramas Stokeris. Ir vaikystėje matydamas keistą senį su lazdele, visad jį asocijavo su vampyru (kuris greičiau buvo šiaip vietinis pedofilas, slankiojantis paskui jaunus berniukus). Bet toji fantazija tokia stipri, kad išlieka personažo galvoje labai ilgą laiką. Galbūt tikrai neįmanoma atsikratyti savo fantazijų vampyrų ar vampyriškų fantazijų :)

Pasidalinsiu keliomis ištraukomis, kurios labai patiko:

"It was something like the idea of God, the thought of this vampire: being who could penetrate your thoughts, who could be everywhere and nowhere, from whom there was no hiding. I managed to forget it for hours, even days sometimes, but then another sound would bring the thought back - the creaking of the old sash from bedroom window, the ticking of the clocks, but most of all the humming. Sights rarely did the same thing. The morning mist that hung around the park could have been him all right, a manifestation of God or the vampire, but sight didn't intrude on you, shock you into remembrance that he was still there. 

God of course was good and the vampire was not. But sometimes even that thought lost its comfort because God's goodness, his searing, blazing certainty that goodness in the ens was all, became itself a source of terror. You yourself could never match the magnificence of the goodness of God, you failed daily in your efforts. At heart, you suspected, you were already one of the fallen and had more in common with the vampire himself, just never the courage to admit it. He at least had accepted his lot, was outside of the blaze of sunlight and goodness, beyond the judgment of nuns and priests. You would have liked to discuss these matters with him if you ever met him face to face and while the thought thrilled you, it terrified you even more.

I dreamt of the vampire, a nightly trawl with him through the youth clubs of Dublin. We were dressed as priests and our white collars disguised whatever ravages the past had done to our necks. We sold raffle tickets, we played guitars, we sang Kumbaya my Lord and Rock-a-hula Baby. He went for the boys, I went for the girls. Under billiard tables, behind those plastic spheres full of bouncing bingo balls, clickety-click, sixty-six, we gouged and we sucked. We retired to a graveyard beside the mudflats of the Tolka river. The swans, for some reason, welcomed our presence."

Režisieriui net buvo pasiūlyta statyti filmą pagal šią knygą, kaip jis jau ir anksčiau yra dirbęs su savo kūryba, tačiau nenori liestis prie šios knygos, deja. Kažkaip geriems vampyrams nelemta pasiekti dienos šviesą šiomis dienomis...

Aš su The Originals Klausu ir Elijah (Vampire Diaries)

Taigi taigi, jau kelios savaitės kaip tūnau vampyrų mekoje - Naujajame Orleane pas savo teisėtą vyrą, bet Amerikė dar manęs nenori, vos įleido! Gerai, kad lektuvuose duoda daug vyno, tai kitaip galima išeiti iš proto nuo tų visų orwelliškų nuotykių po Amerikės pasienius. 

Na, bet geroji žinia, kad netikėtai sužinojau, kad mano nuo pernai pažįstama kaimynė veda ne šiaip sau bet kokius turus mieste, bet Garden District, kuriame yra Annės Rice namas, gražiosios Lafayette No 2 kapinaitės. Ir pasirodo, kad ji asmeniškai pažįsta pačią Annę Rice, nes jai dirbo duagelį metų, žino visas jos šeimos istorijas (kurių internete nerasime). Aš taip apsidžiaugiau, kad bent jau galėjau paliesti žmogų, kuri lietė pačią Annę! Iš tos laimės pasiprašiau į vieną iš jos turų.

Tad po kelių dienų gražų rytą nukakome į tą gražią senovinę turčių vietelę. Žiū, kažkokie filmavimai vyksta kapinaitėse, dar taip šmėstelėjo mintis, nejau vampyrus filmuoja. Čia tie filmavimai labai dažni, mat vyriausybė sumažino holivudininkams mokesčius, jei filmuojasi Luizianoje, manau, tai pagalba miestui atsistatyti vis dar po senosios Katrinos pasekmių. Praeidami pašnekinom žmones, bet šie nesiteikė pasakyti, ką filmuoja.

Turas buvo šaunus, per kelerius metus kai ten vaikščiodavau, tai nelabai ką ir težinojau (apart Annės namą).

Pasibaigus viskam manoji kaimynė sako: "Let's go feed on Hollywood people" (taip neblogai vampyriškai pasakyta), mat filmavimo žmonės draugiškai leidžia gidams pasivaišinti jų sąskaita. Aš būčiau nedrįsusi, bet kadangi mane vedėsi žinovė, ėjau iš paskos. Maisto, kaip žinia neliko, tik meksikietis iškepė staigiai mums po omletą. Aš čia jau beimanti lėkštę ir netikiu savo akimis: matau Klausą ir Elijah iš "The Vampire Diaries"! Širdis tabaluoja, kinkos dreba, sėdu valgyti, vos neišpilu vandens, kąsnis stringa burnoje, graibalioju savo fotoaparatą, bandau surinkti savo drąsos likučius ir, galiausiai iškvaršinusi galvą nieko nenutuokiančiai kaimynei, nueinu pašnekinti žvaigždutes. Tiedu, pasirodo, dar apsimiegoję, bando išsiblaivyti (nenuostabu, kai naktimis vargšai dirba). Toks sukūdęs atrodo tas Klausas (nors nuotraukoje to nematyti), paprašiau, kad nusifotografuotume. Tai pasiūlė susiglausti žandais, kad atrodytume kaip geri draugeliai :D Elijah net nebandė lįsti į kadrą, nesijautė geidžiamas, bet aš primygtinai prašiau, kad abu fotografuotųsi.

Žodžiu, visame kuklumo žydėjime įvyko toks nuotykis, kuris tik sustiprino faktą, kad čia mano vieta :D Na, o kaimynė tik prasitarė, kad, deja, tomai kruzai ir bredai pitai yra old news, niekam jų nereik (o, gaila!).

Šiek tiek turo detalių:

Jei kas matėte filmą "The Curious Case of Benjamin Button", tai čia yra ta garsioji prieglauda. Savinininkas metai po filmavimų pasimirė, tai namas iki šiolei pardavinėjamas.

Gražus amputuotas medis:)

Net medžiai atitinkamai kraupoki:

Čia gyveno vienas iš Nine Inch Nails narių, rods vokalistas, ir viena moterytė rado šalia išmestą cape, ant kurios jis pasirašė, koncertuodamas viename kabokėlyje, ir vėliau pardavusi jį ebay gavo didelę sumą pinigų, kurie tapo jos dukters koledžo fondu. Miela istorija. Beje, namo interjeras visas buvo juodai raudonas!

Šitie augalai vadinami dramblio ausimis:

Buvęs Annės Rice namas:

Vienintelis neprivatus namas tame turčių rajone, kuris priklauso moterų aktorių gildijai:

Maža moterytė su puodeliu - mano kaimynė:

Iškamšininko mirtis

Vidinis žvėris

Daugiau

Fobijų knyga