Su Naujaisiais Metais!

Mielieji, linkiu Jums naujų (bet gerų) permainų naujais metais, daugiau magijos ir stebuklų, o gal net ir paslaptingo virsmo į geresnę būtybę! Atkreipkite dėmesį, ką šiąnakt sapnuosite ;)

Blogų minčių atsikratymo diena

Gruodžio 31-oji vadinama Blogų minčių atsikratymo diena, mat įžengiant į Naujuosius metus visą blogį reikia palikti, kad jis nesektų iš paskos. Lietuvoje yra paprotys pririšus už virvės seną kelmą pertempti per visą kaimą (centrinę miesto gatvę), kad jis sugertų visą blogį, o po to sudeginti. 

O dar įdomiau yra pas italus!

Italijoje šventės prasideda šv. Liucijos dieną, gruodžio 13-ąją. Tądien švenčiama Šviesos šventė. Gruodžio 24-ąją ateina Babo Natalė (Kalėdų senelio atmaina). Švenčių siautulys baigiasi Befanos – senutės raganos, vaikams atnešančios šokoladinių gardumynų – pasirodymu sausio 6-ąją. Italiukams sekasi – jie dukart gauna dovanų. Žinoma, jei tik vaikas buvo geras ir paklusnus, nes negeriems vaikams Befana į specialiai pakabintas kojinaites prikiša anglių. Šią raganą atsikišusiais dantimis ir lenkta nosimi, užsimaukšlinusią ant akių smailą kepurę, su ilgu apsiaustu ir skylėtomis kojinėmis, nuo stogo ant stogo keliaujančią pėsčiomis, ant šluotos arba raitą, rėksmingieji italai labai myli. Legenda pasakoja, kad į saulėtąją šalį ji pateko atsitiktinai, bet jai čia taip patiko, kad apsigyveno visam laikui. Turbūt visi esate girdėję, kad keistuoliai italai pro savo namų langus Naujųjų išvakarėse mėto senus daiktus? Italai būtent Befanos nurodymu atsikrato viso seno šlamšto – meta pro langą ir stebi, kokia bus praeivių reakcija.

Dar daugiau tradicijų.

Šikšnosparnių embrionai

Patys gražiausi ir mieliausi embrionai yra šikšnosparniukų embrionai! Negaliu atsižiūrėti!

P. C. Cast, Kristin Cast - "Pažymėtoji"

Šioji knyga buvo paskutinė mano iššūkio knygą, kurią griebiau vakar ir šįryt pribaigiau, neišlįsdama iš pižamos, kol neparašysiu recenzijos. Visgi paskutinė diena, o pažadą įvykdžiau, tad gal laimėsiu knygyno dovanų čekį naujoms vampyriškoms knygoms nusipirkti :) 

"Pažymėtoji" yra pirmoji serijos "Nakties namai" dalis (jų iš viso yra 12, o lietuviai gali gauti net 9 išverstas dalis). Ir man taip patiko ši knyga, kad tikrai tęsiu serijos skaitymą. Gaila, kad tik mūsų bibliotekose šios knygos yra vaikų skyriuje, tai vyresni nei 16 m. kaip ir negali tos knygos gauti, tikra nesąmonė... 

Tai pasaulis, kuriame žmonės ir vampyrai atvirai gyvena tame pačiame pasaulyje. Tik vampyrai yra labai gražūs, talentingi (todėl ir turtingi), tad visi garsiausi menininkai, aktoriai, rašytojai, pasirodo, yra vampyrai. Tačiau virsmas vyksta kitaip, nei mes įpratę: Pėdsekys pažymi kokį tai (tikėtina) paauglį, kuris nugabenamas į vampyrų jauniklių mokyklą ir kelerius metus ugdomas tapti vampyru. Yra šansas, kad kūnas atmes nemirtingumo dovaną ir mirsi, tačiau kurie iškenčia Persikeitimą, tampa gražiu visagaliu vampyru. Šiems nedera gerti žmonių kraujo, mat šitaip aukai įspaudžiamas begalinis įsimylėjimas, auka tampa priklausoma nuo tavęs, kol numiršta. Tad skatinamas hermetiškas vampyrų gyvenimas, deja. 

Pagrindinė istorijos herojė Zoja Redbird yra čerokių kraujo turinti oklahomietė, kurią ypatingai pažymi deivė Niktė. Zojai lemta tapti galingiausia vampyrų kunige, kuri gali valdyti visus elementus. Visa tai šiek tiek priminė "Vampyrų akademiją", tačiau abi knygų serijos išėjo tais pačiais metais (2007), tad negali sakyti, kad viena autorė nukopijavo kitą... 

Kai kas minėjo, kad pradžioje labai neužkabino ši knyga, kas lėmė jos atmetimą. Išties, kai kas nemoka rašyti pabaigos, bet šiai knygai nepasisekė su siaubinga pradžia. Man ir norėjosi mesti ją lauk. Bet kai iškenčiau pirmus 30 psl., tada prasidėjo įdomesnė dalis. 

Įdomu tai, kad tai bendras motinos ir dukters darbas. Net baltai supavydėjau jaunajai autorei, kad turi tokią mamą, su kuria gali rašyti vampyriškas knygas, nesibaiminansama atvirai šnekėti apie paauglių problemas (pvz. oralinio sekso vartojimą kaip gumos kramtymą senesniais laikais ir pan.). 

Ši knyga labai sužadino norą pasidomėti Amerikos indėnų istorijomis. Visgi žadu gyventi jų žemėje, tad būtų atitinkamai atiduota pagarba tikriesiems čiabuviams. 

O dar po knygoje vaizduotų apeigų, užsimaniau nusipirkti penkias žvakes: raudoną, geltoną, mėlyną, žalią ir violetinę :) 

Beje, taip pat pasirašytas kontraktas dėl šios knygos 5 dalių virsmą į komiksus, bei nuo 2011 m. nupirktos 5 dalių teisės į ekranizaciją. Pirmą filmą, berods, žadėjo sukurti jau kitais metais, tai reikės laukti :) Kažkaip nelabai gerai, jei "Vampyrų akademija" ir "Nakties namai" bus ekranizuojami tuo pačiu metu, kai istorijos pernelyg panašios...

Syrie James - "Dracula, My Love"

Tikriausiai dabar mąstot, ko aš čia taip tankiai tas vampyriškas knygas aprašinėju. Tiesą sakant, tingėjau jas aprašinėti anksčiau, o dabar laikas spaudžia (dėl knygų iššūkio).

Draugė šią knygą nusipirko Amerikoje, prieš skrisdama namo, tačiau paskaičiusi pirmus keliasdešimt puslapių, buvo pasibaisėjus tais Minos dūsavimais apie Drakulą ir atidavė ją man. O knyga visgi yra geriau nei gera. Ją parašė labai jau atsidavusi Drakulos fanė, neapsiriksit, perskaitę šią interpretaciją.

Kas skaitėte "Drakulą", tai pamenate, kad knyga parašyta visai ne tipiškai, o gan sunkiu stiliumi: laiškai, telegramos, perrašyti ligos istorijų įrašai, laikraščių ištraukos, dienoraščių įrašai, kurie tik trikdo įsijausti į visą istoriją mums labiau įprastu būdu. Nėra aiškaus naratyvo, kurį turi pats konstruoti galvoje, kai skaitai tas visas nuotrupas. 

Tačiau autorė pagimdė istoriją apie slaptą Minos dienoraštį, kuris nebuvo įtrauktas į bendrą informacijos srautą. Nes visgi tas darbas buvo patikėtas pačiai Minai, todėl ir jos galioje buvo atitinkamai nuslėpti dalį savo informacijos.

Taigi, stebėdami "Drakulos" istoriją daug rišliau ir kiek iš šono, susipažįstame su visai kitokiu Drakula. Visų pirma, jis Minai apsireiškia kaip Maximilianas Wagneris iš Zalcburgo, jiedu susidraugauja ir net įsikibirkščiuoja aistra. Taip, romantiškosios dalies neišvengsime (o man ji visai patiko!).

Kaip bebūtų su tomis interpretacijomis, labiausiai man patiko logiški dalykai, apgynę Drakulos reputaciją. Kadangi jis buvo kaltinamas už Liusės mirtį, bet net man buvo kilęs klausimas, ar kartais jos nenužudė pats Van Helsingas, kuris jai perpylė kelių skirtingų vyrų kraują, o juk puikiai žinome, kad neatitaikius kraujo grupės, žmogus jį atmeta ir miršta. Ir kai grupelė entuziastingų (ir gal nelabai protingų) vyrų bando išvyti Drakulą lauk, jis sumąsto su Mina juos apgauti per hipnozę, žinoma, Van Helsingas tuo patiki, bet vyrams negana dabar vien išvaryti Drakulą, būtinai gi reikia jį atsekti iki jo pilies ir užmušti. Tad vargšui Drakulai tenka tįstis iš paskos tiems kvaileliams, kad tik jų "nužudymo" planas pavyktų. Na, galiausiai Drakula ir surežisuoja savo mirtį - virsmą į dulkes su šypsenėle (pamenu, kai per Gotikinės literatūros ir meno paskaitos egzaminą buvo klausimas, kaip mirė Drakula, tai aš prirašiau visą litaniją, kad jis nemirė, nes virto į dulkes, kai turėjo galią pavirsti kuo norįs :D). O dar turbūt pamenate, kaip vyrai įtarinėjo, kad Mina vampyrė, nes kelionėje negalėjo valgyti, vimdė ją maistas, balo, lyso, na taip, juk visos pastojusios moterys taip jaučiasi pirmus kelis mėnesius, o juk pamenate, kad greitai po įvykių gimė sūnus, kurį pavadino Quincey :D Šioje knygoje tiesiog apstu visokių tokių loginių išmąstymų Drakulos geram vardui atstatyti.

Įdomus posūkis, kad šis Drakula yra ne Vladas, o jaunausias broliukas Nicolae, kuris dėl svarbumo stokos net neužfiksuotas istorijoje. Jis nekentė savo brolio Vlado, kuris patapęs kraugeriu nusitempė tamsyn ne tik brolį, bet ir tris seseris (brides). Kaip minėjau, autorė rado būdą, kaip viską paaiškinti. Tikra pagarba jai už tai.

Visiems tiesiog rekomenduoju šią knygą, nes pasimėgausite visais įmanomais būdais. Net ir toji pati draugė sakė grįžusi į Lietuvą atsiims knygą ir galiausiai ją perskaitys.

Manau, kad ši knyga buvo pati geriausia iš viso to iššūkio sąrašo.

Gareth Pugh kostiumai

Aš, tiesą sakant, galiu eiti pasižiūrėti pačio prasčiausio baleto ar spektaklio, jei tik jame bus įspūdinga scenografija ar kostiumai. Gaila, kad neteko pamatyti gyvai Garetho Pugho sukurtų fantastiškų kostiumų projektui "Carbon Life".

Katie MacAlister - "Sex, Lies and Vampires"

Šią knygą kažkada seniai seniai nusigriebiau, kai dar studijavau pirmame kurse Vilniuje, senamiestyje prie Vilniaus universiteto yra geras knygynėlis "Akademinė knyga", kuriame rasite retų ir pigių knygų. Tai buvo mano mėgstamiausia vietelė :) Aš ten ir visas savo Sukės knygas pirkausi ir t.t.

Pasirodo, kad ši autorė labai vaisinga, kalbant apie vampyriškų knygų bibliografiją. Šioji knyga "Sex, Lies and Vampires" yra trečioji serijos "Dark Ones" dalis, o dar yra ir kitos kelios vampyriškos serijos (bet patys galite pašniukštinėti, jei labai įdomu). Tačiau aš visai nenutuokiau, kad skaitau istoriją, kuri turi priešistores ir poistores. Mėgstu, kai žmonės rašo serijas taip, kad kiekviena knyga yra individuali ir nereikia atpasakoti ankstesnių istorijų (kartais tuo mane erzindavo Anne Rice). Gali tą vieną knygą iš vidurio perskaityti ir bus tvarkoje. Aš dar neapsisprendžiau, ar norėčiau daugiau šios serijos knygų paskaityti (et, juk tiek dar daug kitų autorių vampyriškų knygų ir serijų!).

Taigi, istorija sukasi apie labai šnekią plevėsišką amerikietę istorikę, kuri dar ir pasirodo yra Kerėtoja (megėjiškas vertimas pagal garsų serialą, org. Charmer). Jinai iškviečiama į Prahą ištirti vienos retos senovinio  šarvo antkrūčio detalės ir iškart patenka į labai keistą aplinką (vėl spėlioju, ar tie amerikiečiai rimtai galvoja, kad mes, europiečiai, gyvenam taip keistai, lyg čia vis dar būtų viduramžiai?). Ir pagrindinė veikėja susiduria su vampyrišku pasauliu, kuris ją, rodos, buvo aplenkęs, bet visokie demonai jai gerai žinomi. Tad pagal šią knygą egzistuoja romantiškas vampyriškas pasaulis: yra vampyrai, kurių sielos pasmerktos, nes jie sukurti demonų arba gimę iš neišrištų (unredeemed) vampyrų, kurie vadinami Tamsiaisiais (Dark Ones), o tiksliau Moravian Dark Ones (moterys vadinamos tik Moravian), tačiau kiekvienas vampyras turi galimybę būti išgelbėtas, jei jis atranda savo Mylimąją (Beloved) ir tada jų sielos susiriša ir vampyras tampa geriečiu (nes matot, nebegali kenkti žmonėms, po įvairių apeigų, į ką įeina ir karštas seksas, vampyras/ė gali gerti kraują tik iš savo Mylimosios/ojo).

Na ir pagrindinė herojė Nellė gauna padėti vienai Moravian kovoti su savo broliu Adrianu, kuris yra demono pakalikas ir todėl daro blogus darbelius. Tačiau Nellė netikėtai įsimyli šį gražų pasmerktą blogietį ir jai tenka bėgti nuo kitų vampyrų kartu su Adrianu, kuris jai pasirodo visai neblogietis...

Autorė labai linksmai rašė visą šitą istoriją. Tai tikrų tikriausia komedija, kurios literatūrinį lėkštumą pakelia į aukštesnį lygį mokėjimas skaniai prajuokinti skaitytoją. Pvz. tas prakeiktasis Adrianas labai jau giliai įsijautęs į savo blogiečio vaidmenį, o Nellė jį amžinai vadina zuikučiu, keksiuku, gražiausiomis pasaulyje šlaunimis (kartais šitų šlaunų, užpakaliukų man jau būdavo per daug), o tai labai supykdydavo poną blogietį ir toliau sekančios pasekmės tiesiog dar labiau prajuokindavo. Iki nukritimo juokinga vieta buvo, kai per šiek tiek klaidingai mestą burtą, atgijo visos British Museum mumijos ir jos be perstojo ėmė sekioti savo naująją šeimininkę Nellę. O ką bekalbėti apie susidūrimą su tiudorišku vaiduokliu vienoje pilyje, kuris akimirksniu ėmė asistuoti Nellei.

Kaip bebūtų, knygą buvo linksma skaityti, nors tas amerikonizmas ir baisiai karšto sekso išpuoliai galėjo ir varginti :D Bet svarbiausia, kad buvo daug juoko. Manau, kad joks kitas žanras vampyrams taip netinka, kaip komedija. 

Kai Drakula sapnuojas

Mano mėgstamiausias sapnų žanras, žinoma, yra kinky vampyriška erotika. Anksčiau, paauglystėje, šiame reikale buvau palaiminta, dabar tik retai susapnuoju kažką tokio. Gaila, kad mano numylėtinis Lestatas visad buvo retesnis svečias nei Drakula. Jis niekad nebuvo mano didžioji meilė (kaip kad daugeliui mano draugių), bet jis lanko mane sapnuose kaip ir... reguliariai :D

Kažkada prieš kelias savaites mano vyras virto Drakula (beje, mes su draugėm visad trumpinom savo meiles: D - Drakula, L - Lestatas, F - Operos fantomas ir t.t., o aš dabar ir savo vyrui prikergiau trumpinį D dėl vardo) ir mane "pagrobęs" nusprendė, kad tapsiu jo naująją bride, o santuoka būtų legitimuota įprastu senoviniu būdu: seksu. Žinoma, anoks čia siurprizas - seksas su savo vyru :D Bet vis tiek patiko tas drakuliškas prieskonis. Mano juokui, vyras išgirdęs apie šį mano sapną atsakė: "Aš irgi sapnavau košmarą" :DDDD

Na, o šiąnakt Drakula vėl mane aplankė, bet tai nebuvo nieko erotiško, kai jis mūvėjo žalias aptemptas kelnes. Dievaži, ta E. Kostova visam laikui pažeidė mano smegenis su ta savo fantazija apie žalias Drakulos timpas ("Istorikė").

Dabar belieka laukti kitokio Drakulos įvaizdžio sapne, kad išmeščiau iš galvos tas žalias apteškes XD

Na, o kokie vampyrai lankosi Jūsų sapnuose?:D

Lee Hunt - "The Vampire of New York"

Šioji knyga taip pat buvo iš Naujojo Orleano gėrybių lobio, apie kurį jau pasakojau anksčiau. Maniau, kad tą knygą perskaitysiu prieš vykstant į Niujorką, bet, deja, laiko nebuvo vampyrams, o tik v(amp)yrams ;D

Šita knyga yra dar viena iš šimtų kitų post/interpretacijų apie Drakulą. Tikriausiai kiekvienas doras vampomanas turi savo Drakulos versiją po jo "mirties". Ar ne tiesą sakau?

Atvertus šią knygą, mus iškart pasitinka dvi istorijos: viena iš šių dienų pasaulio Niujorko, o kitoji nukelia į JAV pilietinio karo sūkurius Niujorke (1863 m.).

Visų pirma, tai autorius/ė (labiau įtariu, kad tai ė, nes per daug stiprių moterų personažų, bet galiu ir klysti) gerai painterpretuoja apie kiek kitokius Drakulos nuotykius. Taip, Drakula sufalsifikavęs savo mirtį, bėgo nuo pakvaišusio Van Helsingo sukelto keršto iš Anglijos, bet ne atgal į savo gimtinę, o į Kanadą. Tačiau netikėta audra jūroje nuskandino jų laivą, ir visi išgelbėtieji buvo atplukdyti į Niujorką. Na, Drakulai tai visai nebuvo keblumas. Jį kaip tik sužavėjo šis miestas: jaunas, dar pastatų akmenys nepasenę nuo šitmečių purvo ir dulkių, naujos plačios gatvės (kaip ir dauguma Naujosios Anglijos fanų, kurie menkina senąją Europą ir iškelia ant šakių savo Ameriką, bet už tai atleisime, nes visai tikėtina, kad daugelis jų net nesilankė Europoje). Drakula, mėgęs prabangą, užtikrina sau gerą būvį tokioje šalyje, kur titulai ir praeities herbai mažai kam rūpi, kai kišenės pilnos pinigo. Tad apsistoja gražioje vietoje vidury Manhattano, susikuria naują tapatybę, apsirėdo dailiais "Brooks Brothers" siuvėjų salono drabužiais (kaip visi mėgsta lenkti galvas Annei Rice), susidraugauja su visokio plauko vyrukais iš grietinėlės sluoksnio ir, rodos, gyvenimas turėtų būti gražus, jei ne tik toji tuberkuliozė, kuri geba pagriebti vampyrus. Tad su juo nuolatos yra vienas senas kinas, kuris kaip klasikinis Igoris/Reinfildas, yra Drakulos parankinis. O dar ir Van Helsingo dukra su sūnumi atplaukia iš paskos, ieškodami tėvo žudiko... Šioji dukrelė susidraugauja su pirmąja detektyve moterimi Kate Warne (tikra asmenybė, kuri nebūtų taip lengvai praslydusi, jei nebūtų dėvėjusi vyriškų apdarų) ir šios dvi damos vyriškuose kostiumuose imasi tirti keistų žmogžudysčių Niujorke. Žinoma, pagrindinis įtariamasis yra Drakula...

Tuo tarpu šiuolaikinėje knygos dalyje, archeologė ir vietinis dekektyvas įsukami į keistą bylą, kai viena didžiausių kompanijų (beje, susijusi su Linkolnų gimine, o vėliau ir paaiškėja, kad ir su vampyrais), bekasdama pamatus naujam dangoraižiui, atranda labai keistus palaikus iš 1863-iųjų ir tai priverčia sustabdyti statybas, kurios lems milijonų praradimą. Kai kam tai labai nepatinka ir prasideda keistos žmogžudystės, kurios, pasirodo, labai panašiai atkartoja kruvinus įvykius, vykusius Niujorke pilietinio karo metu, o dar geriau žinomos kaip Draft Riots (apie ką kalbu, geriau jums parodys filmas "The Gangs of New York").

Visa knyga persmelkta įdomių politinių peripetijų, pvz. kai susimąstai, gal tie visi karai yra tikrai labai naudingi  Amerikos turčiams, nes kada greičiausiai praturtėsi, jei ne per karą pardavinėdamas ginkus? Net pamąstai, o gal išties Naujasis Orleanas galėjo tapti naująja sostine, panaudojus savo medvilnės plantacijų galią, kuri nešė pinigus visiems, o kas būtų jei demokratiškasis Niujorkas galiausiai būtų atskilęs nuo unijos ir šiandien turėtume atskirą progresyvią ir pavyzdingą šalį, kurios neskandintų kvaili ir įkyrūs konservatoriai iš pietvakarių. Ši knyga labai puikiai papildo nežiniukų žinias apie JAV pilietinį karą (man visgi naudingos tokios pamokos), o ką bekalbėti apie šiandieninę JAV politikos tradiciją. Ši knyga tarsi nebyliai kritikuoja tam tikras JAV institucijas ir žmonių grupes. 

Na, o šiaip Drakula nėra TAS žudikas, jis jo pats ieško, mat pasak legendos, pasaulyje buvo 10 vampyrų, bet vienas jų buvo atskirtas kaip koks savotiškas Judas, keletas vampyrų mirė, tad liko tik septynetas, tame tarpe ir Drakula, kurie pasižadėję, niekad nelįsti į vienas kito teritorijas. Jie anksčiau susivienydavo žmonėms ginti, tačiau ordinui iširus, nebeliko prasmės kovoti už tuos žmogeliūkščius. Tačiau vienam jų niekaip neišeina atsispirti norui pakankinti tuos žmogeliūkščius.

Šiaip man labai patiko, kaip čia buvo piešiamas Drakulos paveikslas. Įdomu tai, kad viską teko kitaip įsivaizduoti: Drakulą mintyse teko rengti 1860-ųjų madom (žinot, kai baltos kelnės įsirėžia į paslėpsnius?:D), o Liusė ir toji pati Van Helsingo dukra lakstė su didžiulėm krinolininėm suknelėm. O dar įdomiau, kaip visi tie dienorščiai, rašyti dukters ir detektyvės vėliau pereina į Dickenso rankas (šeimos ryšiais), o šis vėliau davė paskaitinėti Bramui Stokeriui (dėl šito nesu tikra, ar šiedu tikrai bendravo) ir taip gimė idėja parašyti "Drakulą".

Labai man patiko toji knyga, o ką bekalbėti apie gražius reveransus Annei Rice, vieną jau minėjau, bet daug geresnė dalis buvo, kai Drakula sutikęs vieną prostitutę išgąsdino ją prancūziškai paklausęs, ar ji kartais ne iš Naujojo Orleano. Šioji atsakė, kad tikra tiesa, ir ji nustebo, kaip atspėjo, kad ji iš ten, o Drakula atsakė, kad turįs draugą iš tenais, kuris turi indingo plantaciją pavadinimu Pointe du Lac (nežinau, kada Drakula spėjo susipažinti su Luji, tikriausiai Europoje) :D Beje, dar įdomus sutapimas, kad pirmosios žmogžudysčių aukos, su kuria mes iškart susipažįstame ir tampa viso romanu jungiamuoju tašku, vardas yra Barnabus Coffin. Galbūt autorės meilė vampyrams gimė kaip ir Timui Burtonui, vaikystėje žiūrint muilo operą "Dark Shadows"? :D

Tikriausiai jau supratote, kad šią knygą skaityti buvo vienas malonumas!

Švenčių proga nepersivalgykite

Traci Briery - "The Vampire Journals"

Šitą knygą radau 2010-ųjų vasarą, kai dirbau Naujajame Orleane: kartą po darbo nuėjau į šalia esantį padėvėtų knygų vietelę ir radau lentyną su užrašu "Vampires", tai visas tas knygas ir susišlaviau :D

Na, tas viršelis tikriausiai ir laikė mane ilgai atokiau nuo tos knygos, nelabai kvietė paimti ir paskaityti, o visgi knyga visai ne erotic romance (arba kaip lietuviai sako: aistringos meilės romanai), kaip viršelis sako. Don't judge the book by its cover, huh?

Autorė pirmiau buvo išleidusi knygą "The Vampire Memoirs", kurioje vampyrė Mara pateikia savo 1600 metų autobiografiją. Ir tada visai "neplagijuodama" Annės Rice vampyriškos stilistikos, išleidžia tęsinį "The Vampire Journals", kurį parašo kita vampyrė, įtūžusi perskaičius Maros knygą. Tikrai, visai nepanašu į Luji ir Lestato knygas :)

Kaip ten bebūtų, knyga vis tiek patiko savo istorija. Visų pirma, pagrindinis personažas yra sicilietė iš 18 a., kuri netyčia įsižiūri patį seniausią ir pirmąjį vampyrą (kuris, pasirodo, ir tampa Bremui Drakulos prototipu), pareikalauja iš jo amžinybės dovanos ir šitaip eina per gyvenimą. Na, ta vietelė, kai ji reikalauja sau vampyriškos dalies, tai buvo juokinga, kad taip paprašius ir gavo, ko užsigeidė, bet tas senasis gražuolis vampyras ne šiaip sau jai duoda tą amžinybę, kad jau tokia kieta moteriškė, tai ir paliko aiškintis vampyriškos egzistencijos plonybių. O šiai jaunai mergiotei taip ir teko kelis šimtmečius tampytis karstą su žemėmis, nes kažkas iškrėtė juodą juokelį :D

Man patinka tokie kinematografiški pasakojimai apie vampyrus, kai vaizdingai keliaujama per kelias epochas. Štai mūsų vampyrė bando apsirėdyti pudruotais perukais ir pasivertusi šikšnosparniu skristi į rokokišką balių Paryžiuje, bet beskrisdama pameta tuos perukus ir vėduokles (laimei, kad bent visokie panjė su apatiniais liko vietoje).
Man labai imponuoja stipri moters dvasia: jei ji ir per amžius sutinka tinkamus sau į kompanjonus vyrus, tai juos paverčia vampyrais, neslepia savo tikros esybės (ir gyvuliško libido), o jei jau pažiūros ima skirtis, tada nekenčia ir gražiuoju nueina savo keliais. Kaip ir jai susidėjus su sufražistėmis, jos tuometinis v(amp)yras nebegali pakęsti feminizmo namuose, mat ji, kaip žmona, mažai leidžia laiko namuose, pvz. neužsiima namų ruoša, nors ji būdama puiki verslininkė niekad neužsiiminėdavo namų ruoša, bet tie kabliukai labai gerai iliustruoja net ir šiandien tebeegzistuojančias problemas tarp vyrų ir moterų vedybiniame gyvenime. Nuo pat pradžių ji sprendžia savo likimą, kuris tikrai geriau veikia jaunas merginas, nei tokie skaitiniai kaip "Saulėlydis", kuris tik ir siūlo pasyvų namų šeimininkės, gimdančios vaikus, tipažą.
Nauji vampyriški išradimai šioje knygoje buvo apie tai, kad vampyrai ypač seksualiai siaučia per pilnatį. Tarsi jų ovuliacijos laikotarpis ar pan. Ir šiaip paprastas žmogelis negali vampyrų tikrai patenkinti, tad kas belieka, jei tik juos ne užhipnotizuoti ir paversti savo sekso įrankiais (aš vis mąsčiau, ar tai tapatu masturbacijai). Todėl natūralu, kad būdamas vampyru, tu norėtum sau lygaus partnerio, su kuriuo galėtum, pvz. eteriškai susijungti, abiems pavirtus į dūmus (naujas barbarizams - pasimistinti = vampyriškai pasimylėti?:D).
Knyga tikrai patiko, buvo malonu skaityti apie tokią stiprią vampyrišką asmenybę. Visai norėčiau, kad kažkas šią istoriją ekranizuotų, visai geras filmas išeitų.

"Šėtoniškos išleistuvės"

Kaip skelbė knygos anotacija, susivienijo penkios populiarios rašytojos, Meg Cabot, Kim Harrison, Michele Jaffe, Lauren Myracle, Stephanie Meyer, ir išleido bendrą knygą apie amerikietiškąsias išleistuves (arba promus, kaip jie patys vadina). Tiesą sakant, man tik "Saulėlydžio" autorė težinoma, dėl kitų tai nieko negaliu pridurti. Bet nutuokiau, kad gali prilygti savo genijumi pastarajai autorei.

Tai penkios trumpos istorijos (tarsi ištraukos arba su netikusiai greitomis pabaigomis) apie šešiolikmetes, kurios būtinai susiduria su kažkokiais antgamtiniais reiškiniais: vampyrais, angelais, zombiais ir t.t. 

Būtent vampyriškoji dalis yra pati pirmoji istorija "Eksterminatorės dukra", kurioje į išleistuves atkeliauja net ir pats Drakulos sūnus Drakas, kurį šiaip nudėti įmanoma per kelias sekundes... Na, galima pafantazuoti, bet iki tokio lygio?..

Apie kitas istorijas net nešnekėsiu, ne mano sfera, tik pasakysiu, kad S. Meyer rašė savo istoriją apie velniūkštę ir angelą, kurie, žinoma, vienas kitą įsimylėjo... Gal ta istorija ir buvo viena geresnių, kai pagalvoji. Toji su Draku mane labai sunervino. O šiaip ši knyga galėtų būti gera studija tiems, kurie tiria amerikietiškąją kultūrą ir kaip paauglės manipuliuojamos grožio etalonais, subordinacija vyrams ir t.t. Tikriausiai ir būtų šios knygos vienintelė vertė: susipažinti su išleistuvių tradicijomis Naujajame pasaulyje.

Šiaip nepadoru tokioms senėms kaip aš skaityti paaugliškas knygas, tokias reikia skaityti, kai tau 10 metų ir  kaisvajoji, kokia kieta būsi panelė, kai sueis 16 metų (man nesuprantamas tas 16 metų idealizavimas, aš visad laukiau 18, o dar labiau 21, kai jau VISKĄ gali daryti). Tad rekomenduočiau jaunesnei auditorijai, tikrai nenusivils, o mums, senėms, reiktų susilaikyti, nes po to pradedame kritikuoti už niekus :)

Užtamsinti miestai

Thierry Cohen projektas "Darkened cities" leidžia pasvajoti apie tamsius miestus, nesuterštus miesto šviesų, kai galėtume matyti kosmoso grožybes.

Miško paslaptys

Jo Metson Scott

Raudonas fetišas

Kraugeriškas paukštis

ARSENICUM Hitch-York. part 2. Birds. from dmitry loginov on Vimeo.

Kaip frankenšteiniškos damos nuodingąsias gebenes augino

Šiaip linksma ir netradiciška Prada reklama